Visų Šventųjų gatvėje esančiame kiemelyje jau 15 metų veikia vaikų dienos centras. Kiekvieną darbo dieną po pamokų čia ateina vaikai ir paaugliai: paruošti pamokas, pavalgyti, išmokti ir sužinoti naujų dalykų. Kai pavyksta ir turime galimybių, dirbame su vaikų tėvais ar globėjais. Ši vieta ypatinga tuo, kad čia labai svarbus palaikymas, saugumas ir žinojimas, kad atėjęs rasi žmonių, kurie galės ir norės Tau padėti.

Dienos centro užimtumas visus metus

Intensyviausiai vaikų dienos centras veikia per mokslo metus – po pamokų vaikai ateina į centrą praleisti likusio pusdienio. Kiekvieną dieną centre jie ruošia namų darbus, valgo, tvarkosi, dalyvauja paruoštoje programoje, reflektuoja dieną, kartą per savaitę kartu su bendruomene švenčia šventas Mišias. Žinia, jog mokymosi spragos ne vienam pakiša koją aukštesnėse klasėse, todėl labai svarbu, kad yra žmonių, kurie vaiką pakalbina ir paklausia: ,,Kas užduota šiandien? Ko nesupratai ar nesuspėjai padaryti mokykloje?“ Taip pat vertinga bent kartą per dieną suvalgyta lėkštė karštos sriubos arba šilto iš orkaitės ištraukto bulvių plokštainio gabalėlis. Vaikams ypač svarbu turėti laiką ir vietą, kurioje gali ramiai piešti, kurti, bendrauti ir diskutuoti. Vertinga iš darbuotojų ir savanorių sužinoti teisingą informaciją, kalbėti apie daugelį gyvenimiškų dalykų atvirai ir aiškiai, nes dažnai susiduriame su tuo, kad informacija, kuri pasiekia vaikus, ne visada būna tikra ir neklaidinanti. Darbas su vaiko šeima dar vienas pamatinis dalykas dienos centro veikloje: turėdami galimybę organizuojame pozityvios tėvystės grupes, bendras šventes, konsultuojame tėvus atskirai arba visą šeimą kartu.

Vasara –  ypatingas pažinimo laikas

Centro darbuotojai ir savanoriai su vaikais matosi visus mokslo metus, padeda jiems augti, ruošti namų darbus, dažnai kartu džiaugiasi, o kartais ima ir rimtai supyksta. Tačiau ilgametė patirtis rodo, kad geriausiai vaiką pamatai, supranti ir pažįsti nežinomus, užslėptus jo talentus tik per stebuklingu laiku vadinamą stovyklą. Mūsų stovyklos vyksta vasarą, kai vaikams atostogos, yra daug laisvo laiko ir mažiau streso, atsinešamo iš mokyklos.

Stovyklos yra pamokos visiems. Jų metu visą dieną ,,verdi“ bendrame  gyvenime, kartu keliesi ir guliesi, valgai, bandai tartis dėl pareigų ir teisių, kartu žaidi ir rimtai diskutuoji – visi, tiek vaikai, tiek savanoriai, tiek rimti vadovai gyvena bendrą stovyklišką gyvenimą. Per vieną savaitę pamatai daug daugiau negu per visus mokslo metus.

Dažniausiai stovyklas stengiamės organizuoti prie ežero ar kito vandens telkinio, tačiau kartais nutinka ir kitaip, būtent tokią stovyklą turėjome prieš kelerius metus. Tada vykome į poilsio ir darbo stovyklą kaime, kuriame ryte reikia bristi per rasą melžti karvių, galima šokinėti į sukrauto šieno kupetas, kiekvieną vakarą lauže kepti bulves. Deja, tąkart prie viso kaimiško gėrio vandens telkinio nebuvo. Tačiau trečiąją stovyklos dieną šeimininkė prasitarė, kad netoliese, paėję mišku, rasime upę, o perėję pievą – gražų krantą, kur galėsime maudytis.  Mišką praeiname greitai, prieš akis atsiveria pieva… ji didelė, o žolės aukštesnės ne tik už kai kuriuos vaikus, bet net ir vadovus. Kai kurie iš mūsų dar spėja suabėjoti ėjimo pieva galimybe, bet greitai nugali jaunatviškas entuziazmas ir noras maudytis. Mes pradedame eiti… Kai kurių mūsų vaikų net nesimato, nes žolės daug aukštesnės už juos, greitai prasideda dilgelės ir į plaukus besiveliančios dygliuotos ,,gėlytės“, saulė kepina, kažkas kanda – gal uodai, o gal gyliai? Tačiau jau čia pat, kažkur visai arti, žadėtas krantas, dar truputį, dar toliau… Kažkas sako, kad dilgėlės labai degina, o saulė svilina. Kuo toliau einame, tuo labiau suvokiame, kad  ieškomo kranto galime ir neprieiti, o einant dar toliau reikės grįžti tuo pačiu, ne itin maloniu keliu. Staiga kažkas pasiūlo bristi į upę čia pat, kur stovime, ir atgal grįžti ja, o ne pieva. Kadangi upės gylis visai saugus, plaukti mokame, niekas vandens nebijo, pasitarę įlipame į upę. Ir štai čia: gamtoje, toli nuo namų ir įprastinio gyvenimo, nutinka daug įdomių dalykų. Padaužos, neklusnuoliai, aikštingi mūsų vaikai staiga tampa komanda, kuri ,,nežaidžia“, jie turi rimtą tikslą negrįžti į duriančią, dilginančią ir karštą pievą. Vienas kitą palaikydami, drąsindami ir atsakingai pasiskirstę pareigomis jie gauna daugiau nei gavo per visus metus: didesnieji prilaiko mažesnius, neša vienas kito daiktus, gaudo pamestą rankšluostį, netgi sustoja bandydami įkalbėti savanorę, kuri išsigąsta eiti upe, nes joje pajaučia aplink kojas besipinančias žoles. Po geros valandos mes vėl sausumoje, neradę ieškoto kranto, bet patyrę daug daugiau negu galėtumėme įsivaizduoti. Sugrįžę po neplanuoto, bet įspūdingo nuotykio sėdame kalbėtis: kas čia įvyko, kur dingo užsispyrimas, nepaklusnumas, iš kur atsirado solidarumas ir tokia vieninga komanda? Šioje situacijoje save atranda patys neklusniausi, bet fiziškai stipriausi, nes supranta, kad be jų jėgos nebūtumėme grįžę, o pavyzdingieji pripažįsti draugų naudą, bet neužmiršta ir savo gerų, taiklių idėjų ir pasiūlymų, kurios taip pat padėjo pasiekti tikslą,  pasikeičia vaidmenys ir kiekvienas suprantame, kokie vertingi esame, nes tik bendromis pastangomis mes įveikėme iškilusią kliūtį. Viskas persimaino ir grįžę į miestą mes jau daug giliau vienas kitą pažįstame, bendra stipri patirtis mus suvienija.

Vasaros stovyklos tai ne tik pramogos ir geras oras mūsų vaikams ir vadovams, tai daug daugiau. Tai nauja pradžia ir gilesni atradimai, tai naujas santykis ir suvokimas, tai naujos draugystės ir sprendimai.

Vasariškas gyvenimas sugrįžta. Įkvėpkim ir bėkim kartu su vasara!

Kviečiame paremti mūsų šiais metais organizuojamą stovyklą. Daugiau informacijos ČIA

 

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*