Į Visų Šventųjų šeimos paramos centrą ateidama turėjau tik vienkartinių (renginių) savanoriavimų patirties, tačiauIMG_2349_monkeys_cropped (1) jau apie metus galvojau apie ilgesnį laiko skyrimą savanorystės veiklai. Taigi atėjimas į centrą buvo gerai apgalvotas, pribrendęs projektas, būtent tuo metu, kai pagaliau turėjau laisvo laiko tam. Pasirinkau šį centrą neatsitiktinai, o gerai išnaršiusi įvairių organizacijų siūlomas programas, ir išskyrusi šį centrą, mano tuometine nuomone, kaip nedidelį, vietinį, šeimyninio pobūdžio, ir mažai komercializuotą.

Aišku, labiausiai įsimena pirmieji susitikimai. Turėjau tam tikrą įsivaizdavimą, kad vaikams toli gražu nevisuomet rojus namuose, tad pirmuosius kelis atėjimus vos savyje tvardžiau ašaras. Prisimenu tam tikrą persivertimą savyje, greitą, bet labai reikalingą – išmokti priimti vaikus (ar žmones) tokius kokie yra, nesvarbu kaip apsirengę ir visai nesvarbu kiek skylučių kojinėse :) Vėliau ėmiau pažinti vieną vaiką po kito, mokytis jų vardus, mokytis daug ko pati iš tikrųjų – kaip bendrauti su mažaisiais(visai neturėjau patirties), kaip su jais žaisti, kaip kartu ruošti namų darbus (nevisi įkvėpti, ir nevisiems puikiai sekasi mokslai). Iki šiol iš jų mokausi valgio gaminimo ir tvarkymosi :) Koks keistas jausmas matyti, kiek daug norinčiųjų, net susipešančiųjų dėl to, kas plaus indus :)

Be abejo, visa ką paminėjau, tai – visų pirma – nauda sau. Apie tai lengviausia kalbėti, nes save pažįsti geriausiai. Mano pagrindinis tikslas einant savanoriauti buvo, kad vaikai įneštų gyvumo į mano gyvenimą. Tikrai įsigyvendino, nes vaikai – tai apskritai veiksmas ir nuolatinis judėjimas. Pagreitintas tempas (juokas-ašaros-juokas per 5 min.). Atmintyje galybė nepamirštamų momentų – kai atvyktant dar nespėjus pasiekti centro sulauki 5 apkabinimų tuo pačiu metu, kai girdi žodžius „Myliu“ arba „Ar ateisi rytoj?“. Įsimintinas laikas, kai ėjom į futbolo treniruotes kartu, kai lankėmės teatruose, kai žygiavom kilometrus Rumšiškėse ir Kaune, žaidėm kvadratą ir ėjom ant sūpynių, pažindinomės su moderniu menu ŠMC, treniravomės baseine, nakvojom dienos centre, sportavom mokyklos stadione, bendravom su įdomiais centro svečiais. Visko nesuminėsiu, daug kas jau ir išslydo iš atminties…

Tuomet galvoju, ar bent pusę tiek vaikai gavo iš manęs. Labai stengiausi, ir tikiuosi, kad bent truputėlį man pavyko: panaikinti nuostatą „man neįdomu“ ir parodyti, kad yra svarbu domėtis daugeliu dalykų, praplėsti vaikų akiratį dalinantis savo patirtimi ar kitomis istorijomis, motyvuoti daryti, užbaigti iki galo, džiaugtis procesu, pratinti mąstyti, elgtis atsakingai,…Stengiausi po lygiai dalinti savo dėmesį ir besąlygišką meilę. Tikiuosi, kad ėjimas į bažnyčią antradieniais ir giedojimas, dėl to, kad kartu, buvo smagesnis.

Savanoriauju VŠŠPC jau beveik metus. Mano mėgiamos centro darbuotojos Danguolė, Ieva ir Lina prisidėjo prie mano ilgo savanoriavimo, tiek ilgai nebūčiau išbuvus, jei ne linksmas ir draugiškas kolektyvas bei centro principai, taisyklės, auklėjimo metodai, kuriems labai pritariu. Noriu padėkoti už savanorių mokymus, išvažiuojamąjį savanorių seminarą, dainų vakarus, pyragų šventę ir kitus renginius. Dėkui už visą jūsų veiklą, už tai, kad suburiate šaunią savanorių komandą ir priimate užsieniečius stažuotojus. Įkvėpimo, kūrybingumo ir striprybės jums, VŠŠPC!

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as