Tradicijos man labai patinka…To, matyt, jau nei sakyt nei rašyt nebereikia, tačiau vis dar primenu, kad, koks pasimatęs skaitytojas tikrai tai žinotų! Jau ne kartą po mūsų gimtadienio tinklapyje atsiranda straipsnis apie dar vienus praėjusius mūsų metus, šventę, jausmą…

Šiemet mums jau 11 metų, keista suvokti, kad daugiau nei pusę šio laiko visos trys: Lina, Danguolė ir aš esame šios organizacijos dalimi. Kiek daug per šį laiką atsitiko: kiek veikėme, dirbome, keitėme, džiaugiamės, liūdėjome, išgyvenome, kiek savanorių išauginome, kiek reiškėme vaikams, mamoms, paaugliams…

Puikiai prisimenu, kai per vieną seminarą manęs paklausė ,,Negi tu tikrai nuoširdžiai tiki, kad gali kažką čia pakeisti?“ Tvirtai žinau, kad jei kada nors tai suprasiu, kas nebetikiu, tą pačią minutę užversiu duris, tačiau lygiai taip pat žinau, kad netikėti beveik neįmanoma, nes nuolat, net tada, kai labai sunku patikėti tikiu: vaikais, savanoriais, darbuotojais, aplink esančiais. Tikiu, kad jei nors vienas iš mus supančių kažkada gyvenime prisimins pasakytą gerą žodį, išmoktą dalyką, o gal kažkokioje gyvenimo situacijoje pasielgs taip kaip mes kažkada mokėm bus verta!

O šis mūsų gimtadienis ir vėl buvo garsus, smagus, šurmulingas, protų mūšis organizuotas savanorės Jūratės bene pirmą kartą buvo taip stipriai prikaustė vaikų dėmesį, nuostabus ,,Dangiškų migdolų“ keptas tortas tirpo burnoje, o Mišiose mūsų antradienio chorelis virto į didelį ir galingą chorą! Džiaugiamės jau užaugusiais, bet vis grįžtančiais mūsų jaunuoliais, užsukančiomis mamomis, nuolat džiuginančiais mažaisiais, energingais ir aktyviais savanoriais.

AČIŪ, kad esate. Visi.

 

Ieva

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*