Antrasis mūsų interviu buvo turbūt pats laukiamiausias ir geidžiamiausias iš visų. Gal todėl, kad pirmą kartą jo imti reikėjo ne tik eiti, bet ir važiuoti. Juk visi anksčiau buvę, galima sakyti, vyko mūsų kieme: Justina atėjo pati, Klebonas priėmė mus bažnyčioje, Lina visada šalia, globos namai virš mūsų, Teta Natalija dabar ateina beveik kiekvieną dieną, o štai Snieguolė – toli! Šį kartą žurnalistams reikėjo keliauti net iki Petro ir Povilo bažnyčios…Po interviu keliaujant namo vaikai tarstelėjo,, Taip įdomu dar niekada nebuvo, o Tu paprašysi, kad Snieguolė pas mus ateitų…?“
Snieguolę kalbino: Agnė, Justė ir Maris, interviu išrašė Ieva.

Mes kalbiname: Carito Socialinės tarnybos vadovę Snieguolę
Mėgstamiausios gėlės: RugiagėlėsIMG_0072
Labiausiai patinkanti šventė: Šventos Velykos
Laimingas skaičius: 10

Agnė: Kokiame Carito padalinyje dirbate?
Snieguolė: Carito socialinėje tarnyboje.
Maris: Kiek metų dirbate Carite?
Snieguolė: Jetus, kiek daug…! Tu žinok, dar nebuvai gimęs – 20 metų.
Justė: Kaip Jūs atėjote į Caritą?
Snieguolė: Carite buvo laisva vieta ir man pasiūlė ateiti dirbti į valgyklą, seniau Carite dirbo labai mažai žmonių ir veikė valgykla, kuri panaši į dabartinę mūsų Betaniją. Ta valgyklėle buvo Odminių gatvėje, kur dabar dirba direktorius, administracija. Mes ten pradėjome dirbti, pradėjo veikti valgykla tada į ją ateidavo tik tie žmonės, kurie turėjo daug vaikų arba vienišos mamos auginančios vaikučius. Buvo labai nedidelis kolektyvas, bet buvo labai įdomu.
Agnė: Ką Jūs savo darbe darote?
Snieguolė: Mes surenkame rūbus iš žmonių, žmonės atveža nereikalingus, bet švarius, tvarkingus rūbus, mes su savanoriais, kurių yra daug, tuos rūbelius sudedame į lentynas. Yra vaikučių skyrius, kur mamytės atėjusios randa vaikams drabužėlių, moterų skyrius, vyriškas skyrius, avalynės skyrius. Mes išrūšiuojame rūbelius, bendraujame su ateinančiais žmonėmis. Taip pat išduodame talonus į ,,Betanijos“ valgyklą kiekvieną mėnesį joje valgyti gali apie 550 žmonių.
Maris: Ar Jums patinka dirbti socialinėje tarnyboje, kodėl?
Snieguolė: Patinka. Patinka todėl, kad labai myliu žmones, ypatingai myliu vaikučius! Trečiadienį būna mamų – vaikų diena ir man labai patinka, kai mamos atsiveda mažus vaikučius, tada aš su jais žaidžiu, ieškau jiems žaislų, duodu saldainių. Man labai patinka mano darbas.
Justė: Kokia mėgstamiausia Jūsų spalva?
Snieguolė: Jeigu man patinka rugiagėlės, tai tikriausiai mėlyna.
Agnė: Ar turite gyvūną, koks jo vardas/papasakokite apie jį plačiau?
Snieguolė: Namuose turiu katę, jos vardas Pupa, dar turiu kaimą, o ten turiu šuniuką. Mano katytė labai gudri, šiaip ji nelabai draugauja, bet, kai nori ėsti tada ateina, kniaukia, į akis žiūri, būna labai labai gera, glaustosi, uodegą kilnoja, bet, kai tik paėda gerumas pasibaigia (Šypsosi). Šaukiam ,,Pupa, ateik“ – net nežiūri, nekreipia dėmesio. Man patinka ta katytė, bet šuniukai mielesni, kai pašauki ateina, net ir nenorėdami ėsti, jie labai myli žmones, žodžiu, šunys patinka (Šypsosi). Tiesa, dar turiu žuvyčių, pabeldžiu į stiklą, tada jos suplaukia į vieną vietą, paberiame maistelio – labai gražu žiūrėt. Kartais, kai man būna liūdna, išsijungiu šviesą, įjungiu akvariume švieselę ir žiūriu žiūriu…labai nuramina. Daugiau neturiu jokių gyvūnų!
Ieva: Daug žuvyčių gyvena akvariume?
Snieguolė: Buvo labai daug, bet dabar jos kažkaip miršta…Dabar turim apie dvidešimt – mažytės jos.
Maris: Kada Jūsų gimtadienis?
Snieguolė: Atsimenate, koks skaičius man labiausiai patinka?
Vaikai: 10
Snieguolė: Tai va – 10 dieną ir rudenį. Rugsėjo mėnesį (Šypsosi)
Justė: Kokią dovaną norėtumėte gauti per savo gimtadienį?
Snieguolė: Labai daug gėlių (Šypsosi)
Agnė: Kokia jūsų vardo istorija?
Snieguolė: Oi, labai ilgai galiu pasakot, nusibos klausyti, ne? Nenusibos? (Juokiasi) Gerai, aš aš tada pasistengsiu trumpiau. Aš turėjau keturis brolis, dabar turiu tik vieną. Vienas mano brolis mokėsi mokykloje, o jo mokytoja turėjo dukrą vardu Snieguolė. Kai aš gimiau jis mamai pasakė, kad jo mokytojos dukra Snieguolė ir ji būna visada baltai aprengta ir jam labai patinka jos vardas. Būtent jis labai norėjo, kad sesė būtų Snieguolė, todėl dabar aš ir esu Snieguolė. (Šypsosi)
Maris: Iš kur esate kilusi? Papasakokite apie savo miestą plačiau?
Snieguolė: Kai kas sako Suvalkijoje, kai kas sako Dzūkijoje, esu gimusi netoli Birštono – Prienuose. Girdėjote, Birštonas yra toks kurortas, tai Prienai yra netoli, ten yra labai gražių vietų, šalia teka Nemunas, yra miškas. Man labai labai patinka mano gimtinė, kiekvieną savaitgalį labai noriu ten važiuot, nenoriu būti Vilniuje: šeštadienį, sekmadienį aš noriu lėkti ten, šiaip tai visai toli – 100 kilometrų nuo Vilniaus, bet labai noriu ten važiuoti, tikriausiai todėl, kad ten gimiau, ten mano draugai, tėvai, mano vyras iš Prienų. Žodžiu, man labai patinka mano tėviškė.
Justė: Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Snieguolė: Laisvalaikiu mėgstu skaityti knygas, mėgstu tvarkytis kambarius, mėgstu gaminti valgyti, kepti pyragus. Kepsnius iš mėsos nelabai mėgstu daryti, bet pyragus kepti mėgstu.
Agnė: Koks Jūsų mėgstamiausias patiekalas?
Snieguolė: Tikriausiai kaip ir visiems lietuviams – cepelinai su spirgučiais.
Maris: Ar mėgstate keliauti, kur labiausiai patinka?
Snieguolė: Žinokite, labai mėgstu keliauti. Mano svajonė, mano didžiausia svajonė, kad jeigu turėčiau daug pinigų išėjusi į penciją turbūt apkeliaučiau visą pasaulį. Man taip patinka keliauti. Ir labai norėčiau į šiltus kraštus, kad ir į Afriką… Per dykumą keliauji, kaip įdomu, net dabar įsivaizduoju kaip viskas ten atrodo.
IMG_0071Justė: Kokia mokinė buvote mokykloje?
Snieguolė: Mokytis truputį tingėjau, blogai dariau, Jūs taip nedarykite (Juokiasi). Kai buvau didesnė sakiau mamai, kodėl neliepė man mokytis. Šiaip mama liepdavo man mokytis, klausdavo ar paruošei pamokas. Sakydavau ,,taip“, bet paruošdavau per 10 minučių (Šypsosi). Jeigu būdavo kontrolinis, žinoma pasimokydavau. Dabar ant savęs pykstu, kad tingėjau mokytis. O šiaip turėjau daug draugų, man atrodo buvau draugiška, nes ir dabar turiu labai daug draugų dar iš mokyklos laikų. Man atrodo seniau buvo įdomiau mokytis negu dabar, buvo geresni vaikai ir mokytojai.
Agnė: kokia Jūsų mėgstamiausia knyga, kodėl?
Snieguolė: Dabar mane ir ,,supakavot“ (Juokiasi). Man patiko knyga ,,Stiklinė pieno“ švedų rašytojos. Nors rašytoja švedė, bet ji rašė apie lietuvaitę, kuriai labai nesisekė gyvenime, ją išnaudojo. Ši knyga man labai įstrigo, linkėčiau visiems ją perskaityti.
Justė: Žinome, kad mėgstate dainuoti, kokia Jūsų mėgstamiausia giesmė, kokia daina?
Snieguolė: Yra daug gražių dainų, man patinka dainuoti liaudies dainas, taip pat patinka nelabai linksmos dainos, mėgstu liūdnesnes. Kai grįžtu į Prienus giedu bažnyčios chore. Ir yra tikrai labai daug gražių giesmių galėsim, kada nors pagiedot, aš Jus išmokysiu, yra tikrai labai gražių.
Ieva: Pažadus mūsų vaikai tikrai prisimena…(Juokiasi)
Agnė: Kuo vaikystėje norėjote būti užaugusi, kodėl?
Snieguolė: Labai norėjau būti stiuardese. Žinote, kas yra stiuardesė?
Maris: Ji dirba lėktuve, atneša valgyti.
Snieguolė: Labai norėjau dirbti lėktuve, man atrodė, kad šį profesija labai romantiška. Taip pat dar labai norėjau būti floriste: gėles komponuoti, daryti puokštes, nes man labai patinka gėlės. Maža labai norėjau būti saldainių pardavėja, nes labai mėgau saldainius. Atsimenu, kai maža nueidavau į saldainių parduotuvę, galvodavau kaip gerai pardavėjai, ji gali valgyti labai daug saldainių.
Maris: Ko norėtumėte palinkėti mūsų laikraštukui?
Snieguolė: Žinot, aš šiandien nuo pačio ryto visiems pasakojau, kad ateis žurnalistai. Mūsų savanoriai sakė, kad būtinai reikia pasiruošti, bet aš papasakojau, kad čia jaunieji žurnalistai, jie pradėjo klausinėti iš kokio laikraščio esate, sakiau, kad iš labai aukšto lygio! Aš Jums noriu palinkėti, kad Jūs siektumėte ir būtumėte kaip suaugę žurnalistai, kurie rašo į Lietuvos rytą, kokį nors katalikišką laikraštą. Juk jūs einate į bažnyčią, giedate, tikrai galėtumėte rašyti labai gerus straipsnius apie tikėjimą, Dievą, Velykas, prisikėlimą – Jėzus numirė, bet parodė, kad mums nereikia bijoti mirties. Linkiu, kad siektumėte savo tikslo ir visi jums padės, bet ir patys turite stengtis, mokytis. Taip pat linkiu sutikti daug gerų žmonių, kad gerus interviu duotų, kad jums būtų įdomu. Jūsų laikraštukas tikrai įdomus, aš visada, kai Ieva atsiunčia pasižiūriu ir perskaitau. Džiaugiuosi, kad turite vadovę, kuri skatina, palaiko, turbūt niekada nepyksta ant Jūsų.
Maris: Kai supyksta tada parašo minusų.
Snieguolė: Bet žinokit, kartais reikia supykti, aš irgi ant savo vaikų kartais ,,papykstu“. Žodžiu, linkiu jums augti augti augti ir dar didesnį laikraštuką išleisti, jei dabar turite 12 puslapių, tai linkiu 25!
Ieva: O varge, kaip čia reikės spėti? (Juokiasi)
Justė: Ko norėtumėte palinkėti mūsų dienos centrui?
Snieguolė: Jūsų dienos centrui linkiu daug gerų, linksmų vadovų ir daug gerų vaikų, manau, kad, kai vaikai ateina tai būna visaip, bet Jūs patys esate labai geri ir žinau, kad naujiems savo draugams jūs būsite pavyzdžiu. Ir tikrai linkiu, kad apie jus žinotų ne tik Caritas, bet ir platesnė visuomenė, pavyzdžiui Vilniaus meras arba prezidentė. Kad jie sakytų, koks šaunus VŠŠPC vaikų dienos centras, kiek gerų vaikų, kaip gerai ten praleidžiate laiką, juk jums nereikia vaikščioti gatvėmis neturint ką veikti, jūs turite visokių užsiėmimų, veiklų. Aš linkiu, kad taip būtų ir toliau.
Vaikai: Ačiū, viskas, baigėme.IMG_0068
Snieguolė: Viskas? Aš dar norėčiau pakalbėt (Juokiasi) Gerai tada eisime gerti arbatos :)

Išrašinėdami interviu vis galvojome, kad emocijų, šypsenų ir intonacijų bei nuotaikos popieriaus lapas kartais nesugeba perteikti, o jų tikrai buvo daug…:)

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as