Šiuo metu žurnalistų būrelyje žodis ,,interviu“ tapo labai populiarus, panašu, kad interviu galėtumėme imti kiekvieną dieną.  Ne tik galvojame klausimus, mąstome kaip reikėtų prisistatyti atėjus pas vieną ar kitą žmogų, bet iš didelio interviu noro, net piešiame atvirukus ir darome knygų skirtukus būsimiems mūsų laikraštuko pašnekovams :) Matyt, kiekvieni žurnalistai turi savo būdų kaip įkalbėti duoti interviu.

Šį kartą mūsų skyrelyje svečiuojasi Pavelas kaip mūsų vaikai sako „Iš viršaus“. Pavelą kalbino Agnė, Aistė ir Justė, fotografavo ir interviu išrašinėjo Ieva.

Agnė: Kokiame Carito padalinyje ir ką dirbate ?

Pavelas: Dirbu vaikų globos namuose, kurie vadinasi Vilniaus Visų Šventųjų parapijos vaikų laikinos globos namai. Turiu daug darbų, bet šiaip esu direktorės pavaduotojas, dirbu su vaikais neformaliojo ugdymo srityje, taip pat dirbu ir su socialiniais reikalais ir savanoriais taip pat pavaduoju darbuotojus, kai kyla kažkokios problemos.

Justė: Kiek metų dirbate globos namuose?

Pavelas: Globos namuose dirbu jau trejus metus.

Aistė: Kas Jums patinka Jūsų darbe?

Pavelas: Man be galo patinka dirbti su vaikais, patinka aktyvių veiklų organizavimas, taip pat patinka dirbti su savanoriais, nes jų motyvacija kitokia.

Agnė: Kada Jūsų gimtadienis?

Pavelas: Mano gimtadienis yra liepos 4 dieną. Šią dieną taip pat minima Jungtinių Amerikos valstijų nepriklausomybės diena, todėl gimtadienį aš švenčiu dvi dienas.

Ieva: O paskui dar ir liepos 6 ( juokiasi).
Justė: Kokią dovaną norėtumėte gauti per gimtadienį?

Pavelas: Turbūt į klausimą atsakysiu lanksčiai. Man nesvarbu ką gauti, man svarbu nuo ko gauti. Svarbus tam tikras dėmesys, meilė, rūpestis parodytas iš draugų. Daugiau man nieko nereikia, jokių prekės ženklų. Taip pat man labai svarbu pabūti su draugais.

Aistė: Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga? Kodėl?

Pavelas: Turbūt todėl, kad giliai širdyje išlieku vaiku, man labai patinka dūkti su vaikais, tai ir mano knyga iš tikrųjų yra iš vaikystės, skirta vaikams. Tai yra Hobitas ir Žiedų valdovo trilogija su šiomis knygomis aš užaugau. Pirmoji vaikystės knyga ir buvo Hobitas, Žiedų valdovas buvo jau vyresniame amžiuje.

Agnė: Girdėjome, kad mėgstate keliauti, o apie jūsų keliones yra sukurtas filmas. Papasakokite apie keliones ir filmą plačiau.

Pavelas: Ooo…iš kur sužinojote, kad keliavau? (juokiasi). Taip, vienas iš mano gyvenimo hobių yra kelionės, nežinau net, kuris stipresnis šokis ar kelionės. Ši kelionė apie, kurią klausiate buvo į Gruziją, keliavome po ją dviračiais. Tai buvo draugo iniciatyva, kuris keliavo jau į devintą panašaus tipo kelionę, buvo parinktas labai labai sudėtingas maršrutas, kad būtų tam tikras ir fizinis ir komandinis iššūkis, nes reikėjo žiūrėt, kokie keliauja žmonės, su jais bendrauti, draugauti. Šioje kelionėje per Gruziją mūsų komanda pasirodė tikrai stipri, iškilus kažkokiems sunkumams, iššūkiams, mes visada laikėmės kartu, o ir šiaip kelionė neprailgo. Iš techninių dalykų, nei vienas dviratis nebuvo tiek sulūžęs, kad turėtumėme grįžti atgal. Sunkiausia atkarpa buvo Abano perėja, šį perėja yra viena sudėtingiausių pasaulyje, daug žmonių iš jos yra negrįžusių, jie žuvo, mirė ten. Perėja labai sunki ir labai aukšta net 4 kilometrų, taip pat ji labai sena. Mes į tą perėją kilome beveik tris dienas su dviračiais, o kilometrų buvo tik 24, mūsų greitis buvo 1 kilometras per 1 valandą. Aš asmeniškai susirgau, turėjau daug temperatūros, bet sustoti negalėjome vis tiek stūmėmės dviračius, važiuoti ten neįmanoma reikia juos stumtis. Buvo smagu, dabar yra ką prisiminti.

Ieva: O filmas?

Pavelas: Filmas buvo sukurtas kolegos, vardu Algirdas, jį už tam tikrą mokestį galima pažiūrėti internete, taip pat filmas šiuo metu dar rodomas kino centre ,,Pasaka“ . Filmą sukūrė talentingas režisierius. Scenarijus, tai yra montažas: mūsų dialogų, gyvenimo kelionėje. Šis filmas yra kitoks, nes kelionė nebuvo baigta, nes nepasiekėme tikslo, negalėjom nukeliauti tos sunkiausios atkarpos, būtumėme užtrukę per daug laiko. Filmas vadinasi ,,Dviračiais per Gruziją“

Justė: Ar turite gyvūną?

Pavelas: Niekada neturėjau nei šunų nei kačių, tik vežliukus, anfibias ir aksolotlius. Galime ,,pagoglinti“, kas yra eskalotai, taip pat žuvytės, seniau jų turėjau virš dviejų šimtų. Kažkada turėjau daug daug akvariumų, šiuo metu jų nebeturiu, bet iš esmės šis hobis išlikęs turiu trylikos su puse metų akvariumisto stažą. Mano mieliausi gyviai buvo aksolotliai ir vežliukai. Aksolotliai, tai yra toki gyviai, kurie gyvena šiuo laiku tik akvariumistų sukurtose erdvėse, gamtoje jie negyvena. Jų nebūtų jeigu žmones jų neaugintų akvariumuose, jie panašūs į pabaisas, tačiau yra labai mieli ir atrodo, kad šypsosi.Įsivaizduokime, kad aksolotliai yra būsima reptilija, kuri turėtų vaikščioti žeme, bet jie gali likti buožgalvio stadijoje ir toje stadijoje neaugti ir daugintis. Tai vienintelis gyvūnas pasaulyje galintis taip padaryti pats to norėdamas, sudarius tam tikrą aplinką jis neauga iki driežo. Įsivaizduokime, kad galėtumėme likti kūdikiais visą savo gyvenimą, norime ir liekame vaikais visą gyvenimą. Jie gyvena labai ilgai, labai šaltame vandenyje, taip pat yra labai plėšrūs, pas mane sumedžiojo visas kitas žuvis.

Ieva: O jie mažiukai?

Pavelas: Iki 20 cm.

Aistė: Kuo norėjote būti vaikystėje, kodėl?

Pavelas: Iki 8 – 10 metų tikrai žinojau, kad būsiu komiksų piešėju, iliustratoriumi, scenarijų rašys kažkas kitas, o aš piešiu. Visą vaikystę piešiau ir piešiau labai daug komiksų. Komiksai šiais laikais turbūt atitiktų kompiuterinius žaidimus, tada mes tokių neturėjome.

Albinas:(visą laiką stebėjęs interviu) O kaip dabar sekasi piešti?

Pavelas: Šiuo metu aš nepiešiu.

Agnė: Kokia Jūsų mėgstamiausia spalva?

Pavelas: Tamsiai mėlyna

Justė: Linksmiausias/įsimintiniausias įvykis Jūsų darbe?

Pavelas: Įvykis palikęs džiaugsmą, kai mes vasaros pradžioje su didžiąja kolektyvo dalimi patyrėme tikrą bendrystę plaukdami baidarėmis, turėjome baidarių žygį. Tai man paliko didelį įspūdį, gal dėl to, kad aš pats buvau savo vietoje, nes aš mėgstu fizinius dalykus ir tai galėjau daryti su savo kolektyvu. Svarbu, kad gali patirti dalykus ne tik kaip darbinius santykius. Šis įvykis pats įsimintiniausias iš įvykusių per pastaruosius metus.

Aistė: Koks buvote mokinys ar mėgote eiti į mokyklą?

Pavelas: Buvau labai judrus mokinys, nenustygstantis vietoje, bet turėjau ir kažkiek drausmės. Galima išskirti judrumą, daug veikiau, dalyvavau daugelyje būrelių: šokiai, teatrai, spektakliai dar kažkas, nuolat kažką veikdavau. O į mokyklą mėgdavau eiti, nes ten buvo daug draugų, meilių.

Agnė: Gal galite kažko palinkėti mūsų laikraštukui?

Pavelas: Laikraščio redaktoriams linkiu profesionalios sėkmės, linkiu, kad Jūsų laikraštis augtų, kad būtų daugiau interviu, bet taip pat, kad plėstumėtės ir augtumėte, nes matau, kad čia ugdomi tam tikri darbiniai įgūdžiai. Džiaugiuosi, kad tokio amžiaus jūs jau tokios gabios, ,,fainos“, ne kiekvienas gali parašyti straipsnį į laikraštį. Taip pat linkiu jums ir asmeninės laimės.

Žurnalistės: Ačiū už interviu.

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as