Šį kartą, po mėnesio pertraukos, mes kalbiname Liną, mūsų direktorę, apie Šventas Kalėdas, dovanas, linkėjimus…Liną kalbino jaunosios žurnalistės Agnė ir Justė, interviu išrašinėjo Ieva.

 

405289_4344171004128_1200389722_nJustė: Ar Tau patinka dirbti dienos centre?
Lina: Labai. Man dienos centras labai patinka, aš labai myliu dienos centrą. Dienos centras yra didžiulė mano gyvenimo dalis, todėl nėra sunku ir 5 ryto ateiti į darbą. Gal net darbu negalėčiau to pavadinti, ateini ir lauki, kad tik greičiau ateitų vaikai, nes, kai Jūs ateinant būna labai labai smagu.
Agnė: Ar tiki Kalėdų seneliu?
Lina: Meluoti ar tiesą sakyti? (juokiasi ir klausia žurnališčių :)) Dabar jau netikiu, jau suaugau, kažkada vaikystėje tikėjau, kol namuose neradau paslėptų lėlių, o kai radau tas lėles ir supratau, kad Kalėdų senelio nėra.
Justė: Kokia geriausia Tavo dovana?
Lina: Kokią geriausią dovaną esu gavusi? Kalėdų ar apskritai?
(Po ilgos diskusijos Justė su Agnė nusprendžia, kad bet kokia dovana)
Lina: Nemėgstu nei gimtadienio nei Kalėdų. O geriausia dovana, manau, buvo šiais metais per gimtadienį. Aš gavau tokį sąsiuvinį, knygutę.Ta dovana man yra labai labai brangi, jauki, kiekvieną kartą, kai yra liūdna ją galima atsiversti ir paskaityti, nes ten yra parašyta labai daug žmonių linkėjimų, pamąstymų apie mane. Vienas parašymas, pamąstymas apie Liną, kuriame yra labai daug tiesos. Atrodo žmonės nėra daug pažįstami, bet kiaurai tave permato. Tai visai smagu…todėl gal šią dovaną galėčiau išskirti kaip pačią geriausią – dabar jau kaip suaugusiai moteriai, o dar jeigu iš vaikystės, tai atsimenu, kad per vieną gimtadienį labai norėjau papūgų, senelis padarė narvelį ir nupirko dvi papūgytes: žalią ir baltai mėlyną.
Ieva: O kokie buvo papūgėlių vardai?
Lina: Žaliukas ir Baltutė, bet ji labai greitai numirė, o Žaliukas ilgai gyveno, bet paskui mes jį išvežėme į kaimą, nes aš buvau alergiška dulkėms, o jis jas labai sukeldavo. Kai paleisdavome jį paskraidyti tai jis tupėdavo ant tokio švento paveikslo ir paskui dar sunaikino visą močiutės alijošių, alijošius buvo labai didelis, bet paskui sunyko.
Agnė: Ar mėgsti švęsti naujuosius metus?
Lina: Kažkaip niekada nesureikšminau Naujųjų metų šventės, kai anksčiau, kas nors paklausdavo, kur sutiksiu Naujus metus sakydavau, kad tikriausiai namie, o kai paskutinę minutę gaudavau daug pasiūlymų turėdavau apsispręsti, kur švęsti ir niekada nesigailėdavau – visą laiką būdavo labai smagu.
Justė: Kokios yra šeimos tradicijos?
Lina: Per Kalėdas? Per Kalėdas stengiamės būti visa šeima, nors dabar tai sunku padaryti, nes mano didžioji šeimos dalis gyvena Anglijoje, todėl ne kiekvieną kartą pavyksta susitikti per šventes. Dar laikomės tokios tradicijos, kad, kai grįžtu į Utena, nes esu iš Utenos, tai traukiamės vardus, kadangi mūsų yra labai daug, aš dar turiu du brolius ir sesę ir dar sesės šeimoje dukrytė Eleinutė ir mama su tėčiu ir katiną dar turim, tai traukiamės vardus ir perkame simbolines, kuklias dovanėles  ir, kai jau būna Kūčių vakarienė, po maldos, kai pasidaliname ,,plotkeles“, tada keičiamės dovanėlėmis. Broliai, kai būdavo mažesni, tai labiausiai šitos dalies laukdavo ir tai būdavo didžiausia atrakcija. Žinoma, stengiamės pasigaminti visus patiekalus, kad būtų 12. Jeigu nepersivalgome einame į bažnyčią, o jeigu persivalgome, tai einame Kalėdų rytą. Kalėdų rytą, tas kuris pirmas atsikelia pažadina visus ir bėgame prie eglutės žiūrėti, ką kalėdų senelis atnešė dovanų, tada džiaugiamės dovanomis ir tada man svarbiausias dalykas, kad niekas neateitų. Labai labai nemėgstu, jeigu, kas nors ateina į svečius per Kalėdas, man Kalėdos, tai yra būvimas su šeima, stalo žaidimai, filmų žiūrėjimas.
Agnė: Kas buvo įsimintiniausia per šiuos metus?
Lina: Įsimintiniausia, kad taip ir nepradėjau važinėti dviračiu. Pernai per Naujus metus buvau sau pažadėjus, bet pažado taip ir neištęsėjau, važiavau tik vieną kartą kitais metais reikės pasitaisyti, o kas dar įsimintino? Gal, kai mes giedojome bažnyčioje sekmadienį 9.00 val., stovykla dviejų savaičių, kuri nebuvo tokia sunki, kokios tikėjomės. Ir dar vienas labai teigiamas dalykas, tai mažesniųjų vaikų atėjimas į dienos centrą: Austėjos, Viliaus, Arūno…man atrodo, jie suteikė tokio žavesio. Labiausiai įsimintina – klebono atvažiavimas į stovyklą. Ir dar šeimų stovykla, ji buvo labai smagi. Dar vienas įsimintinas mano gyvenimo įvykis, kad aš prižiūrėjau savo draugų šunį ir dabar tokio pati labai noriu (Redakcijos žodis: Lina nori anglų buldogo, jei kas žinote, kas tokį norėtų padovanoti – praneškite :))
Justė: Ko tikiesi iš ateinančių metų?
Lina: Tikiuosi, kad Inga nebus tokia pikta, vaikščios kiekvieną dieną su plačia šypsena. Ne tik Inga, bet ir visi kiti, Adriana nerėkaus, Justė su Mariu negrauš nagų, Agnė bus drąsesnė, tikiuosi, kad visi taps geresni, kad dienos centre bus dar daugiau vaikų. Tikiuosi, kad kiekviena diena bus Dievo dovana. Tikiuosi darbingų, energingų ir stiprių metų.
Agnė: Ko palinkėtum dienos centrui kitais metais?
Lina: Norėčiau palinkėti, kad kiekvieną dieną dienos centre skambėtų juokas, visi vaikščiotų laimingi, nebūtų pikti, kad būtų smagu daryti namų darbus, dalyvauti visose programose, kad labai daug mamų važiuotų į šeimų stovyklą ir, kad kiekvieną mėnesį, kai darome vaikų ir mamų dieną ateitų kuo daugiau mamų į dienos centrą. Vakar per Kalėdų šventę buvo tiek mamų ir man visada norisi, kad jų būtų dar daugiau ir, kad, kai kitą rugsėjo pirmą darysime bendrą nuotrauką eitumėme į parkelį, nes savo kieme jau nebetilpsime. Ir dar linkiu, kad visi vaikai nesirgtų ir nekosėtų per mišias (juokiasi). Išmokau iš jūsų (vaikų), kad reikia linkėti sveikatos, nes, kai gaunu jūsų laiškus, tai visada būna parašyta ,,Lina, linkime Tau sveikatos“.
Justė: Kokias dovanas pati mėgsti dovanoti?
Lina: Sunkus klausimas. Iš vis Jūsų labai sunkūs klausimai J Su dovanom yra taip: jeigu man naktį ar paryčiais galvoje gimsta netikėtai kažkokia idėja, mintis, kad noriu kažką padovanoti, tai aš tada labai džiaugiuosi, darau ir dovanoju su labai dideliu džiaugsmu, bet jeigu manęs neaplanko ,,apšvieta“, tada padovanoju, kokį stalo žaidimą. Bet labiau man patinka, kai man dovanoja dovanas.
Agnė: Kokia mėgstamiausia vaikystės dovana?
Lina: Mėlynas triratukas, kurį man padovanojo senelis su močiute. Su juo dar važinėjo ir mano sesė ir broliai. Ir, kai aš jau buvau didelė su juo nuo kalno atsistoję važiuodavome. Taip pat dar atsimenu, kai keldavau jį ant dviejų ratų namie, tada ateidavo kaimynas prašydamas, kad baigtumėme triukšmauti, nes jam byrėdavo tinkas.
Justė: Kokia tavo mėgstamiausia spalva?
Lina: Gal ruda, o gal aš neturiu vienos mėgstamiausios spalvos :) Man patinka, ruda, juoda, mėlyna. Dažnai, tai priklauso nuo mano nuotaikos. Vieną dieną aš galiu labai gerai jaustis su ruda suknele, o kitą su mėlyna arba galiu per vieną dieną persirengti tris kartus.
Agnė: Ar pati darei Advento kalendorių?
Lina: Namuose pas save? Namuose nepasidariau Advento kalendoriaus ir jo neturiu, bet Jums dienos centre užduotis sugalvojau pati.
Agnė: Ar ilgai jį ruošei?
Lina: Žinok, visą pusdienį: sėdėjau, dėliojau, karpiau, o dar kol suradau, kokius saldainius įdėti…:)
Justė: Koks norėtum, kad pasikeistų vaikų elgesys?
Lina: Norėčiau, kad Justė, Maris negraužtų nagų, būsiu labai labai laiminga, kai Justė ateis ir sakys: ,,Lina, žiūrėk, kokie ilgi mano nagai“. O elgesys…norėčiau, kad nesipyktumėte dėl smulkmenų: indų plovimo, valgio darymo. Norėčiau, kad nebūtų konkurencijos, kad vienas kitą mylėtumėte, gerbtumėte, vienas kitą saugotumėte ir vienas už kitą kovotumėte. Svarbiausia, kad nebūtų pykčių, o visa kita ateis savaime.
Agnė: Ar jau papuošei eglutę namuose?
Lina: Seniau namuose (mama ir dabar taip daro)  mes puošiame eglutę per Kūčias. Mes su mama būname virtuvėje, o sesė tada puošia eglutę, arba atvirkščiai, kartais net  ryte pasipuošdavome eglutę, o dabar…Vilniuje, tai aš visai jos nepuošdavau, bet šiais metais turėjau labai gerą draugą Girininką, kuris man padovanojo eglutę, tą eglutę, aš jau pasipuošiau ir net nusipirkau girdendas su šviečiančiomis lemputėmis, padėjau dovanėlių, papuošiau raudonais žaisliukais – visai gražiai atrodo.
Justė: Ar eglutė yra dirbtinė?
Lina: Ne, eglutė yra gyva ir dar labai laba badosi :) 

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as