Antrasis mūsų interviu su parapijos Klebonu Vytautu Rapaliu. Vaikų sugalvoti klausimai apie bažnyčią, pašaukimą, vaikystę ir pomėgius…Kviečiame skaityti!

Kleboną kalbino: Aistė, Inga, Austėja ir Agnė
Fotografavo: Lina
Interviu išrašė: Ieva

 

20141028_141749Agnė: Kodėl Jūs pasirinkote kunigystę?
Klebonas: Todėl, kad nuo pat vaikystės patarnavau bažnyčioje, prie altoriaus, įvairiose procesijose. Man labai patiko, nuo pat vaikystės apie tai svajojau. Teko važinėti toli, į Rytų pusę, tada, tais laikais, į Vakarų pusę nebuvo galima išvažiuot, tada pamačiau kaip gyvena žmonės, įvairius tremtinių lagerius. Visa tai mums parodė vienos mokyklos mokytojas, todėl labai norėjau būti kunigu ir bandyti žmonėms pasakyt tiesą – įstojau į kunigų seminariją. Taip pat mano draugai buvo arti bažnyčios, nemažai teko bendrauti su kunigais, žodžiu norėjau.
Aistė: Ar Jums patinka būti kunigu? Kodėl?
Klebonas: Labai. Labai patinka būti kunigu, patinka todėl, kad galiu žmonėms padėti surasti Jėzų, padėti išlipti iš liūdesio, galiu matyti nusiminusias akis, o po pokalbio po bendravimo, jos pradeda šypsotis, jos susitinka su gyvu Jėzumi Kristumi jo žodyje, Šventoje komunijoje.
Inga: Koks mokinys buvote mokykloje?
Klebonas: Negaliu pasakyt, kad buvau pirmūnas, tačiau nebuvau ir dvejetukininkas. Tada buvo ne dešimtbalė, o penkiabalė sistema, mokiausi vidutiniškai, maždaug ketvertukui.
Inga: Kuo vaikystėje svajojote būti užaugęs?
Klebonas: Kunigu. Tikrai kunigu. Pačioj pačioj pačioj vaikystėje, kaip ir visi vaikai labai norėjau būti vairuotoju. Mes visi vaikai norėjome būti tuo, kuo buvo mūsų tėveliai, todėl aš norėjau būti vairuotoju. O paskui jau vyresniame amžiuje, kai pradėjau eiti į bažnyčią man labai patikdavo bažnyčioje. Aš nuo pat vaikystės gal trečioje, ketvirtoje klasėje pradėjau patarnauti mišiom. Tai man labai patiko, prisimenu, kai pirmą dieną patarnavau Šventom mišiom naktį sapnavau kaip saugau savo kamžą. Kamža, tai yra toks trumpas patarnautojų rūbas. Baltas kunigo rūbas yra Alba, kurį mes nešiojam per mišias, o trumpas, toks, kokiu mūsų zakristijonas vaikšto yra vadinamas kamža.
Austėja: Kodėl reikia eiti į bažnyčią?
Klebonas: Todėl, kad mes visi kartu susirenkame į bažnyčią bendrai maldai, kad ji mus stiprintų ir jos metu galėtumėme kartu švęsti Šventas mišias bei priimti Šventą komuniją, kad paskui išėję iš bažnyčios, tarsi, patys būdami gyva, šventa komunija save galėtumėme po mažą gabaliuką kitiems žmonėms dalinti, nes mūsų visas gyvenimas, jeigu jis neveda į bažnyčią, neveda į tikėjimo kelią – veda į niekur.
Austėja: Nuo kelių metų galima eiti komunijos?
Klebonas: Aš manau, kad daugelis iš Jūsų esate labai geri vaikai, kurie dažnai ateinate į Šventas Mišias, mokate gražiai melstis ir tikrai suprantate, kas yra Šventa komunija, todėl jums galima pradėti ruoštis ir anksčiau. Ruoštis galima nuo pat vaikystės, kūdykystės, paprastai vaikus, kurie į bažnyčią ateina retai ruošiam nuo dešimties metų, o kurie dažnai ateina į bažnytėlę, tuos anksčiau. Man taip atrodo, kad mes galėtumėme svarstyti šitą klausimą, nes Jūs turbūt žinote, kas yra Šventa komunija. Taip? Tai Jėzaus Kristaus kūnas. Jūs tai žinote, jūs esate pamaldžios, esat tikinčios, ir mes galime galvoti apie jūsų ruošimą jau dabar. Jūs jau ne pirmi metai gražiai gyvenate bažnyčios kieme ir pačioje bažnyčioje, čia jaučiatės kaip namuose, jums bažnyčia nėra svetima. Rasime vadovę, kuri galėtų jus paruošti.  
Agnė: Ka reiškia skirtingos kunigo rūbų spalvos?
Klebonas: Balta spalva yra naudojama per iškilmes ir šventes, žalią spalvą bažnyčia naudoja tokiu liturginiu laiku, kuris yra eilinis laikas, kai nėra nei švenčių, nei liūdesio, nei laukimo, nei susikaupimo. Violetinę spalvą mes naudojame per Adventą, kai ruošiamės Jėzaus Kristaus gimimo šventei ir per Gavėnios laiką, kai mes skiriame laiką savo gyvenimo klaidų apmąstymui, ramybei,  atgailai, atsiprašome Dievo už savo negerus darbus, violetinės spalvos rūbus velkamės per laidotuves. Taip pat dar naudojame raudoną spalvą, kai minim, kokius nors bažnyčios kankinius, kurie už savo tikėjimą atidavė gyvybę – buvo nužudyti todėl, kad išpažino Jėzų Kristų. Dar raudona spalva naudojama didijį penktadienį, kai minime Kristaus kančios dieną.
Austėja: Ką jūs veikiate laisvalaikiu?
Klebonas: Laisvalaikiu važiuoju pas studentus į Edukologijos universitetą, yra ir dar kitos organizacijos, kuriuose būnu arba šiaip įvairias darbais užsiimu. Dabar savo laisvu laiku bendrauju su Jumis. O šiaip laisvu laiku mėgstu pasivaikščioti, pasportuoti, knygą paskaityti, aišku naktį per laisvą laiką reikia miegot. (Labai jau gražūs klausimai Jūsų)
Agnė: Koks Jūsų hobis?
Klebonas: Vairuoti autobusą, anksčiau ir šitoje parapijoje turėjau didelį autobusą, su kuriuo važiuodavome į dideles keliones. Kol nebuvo numiręs mano šuniukas, mėgdavau su juo būti gamtoje ir mokyti įvairių triukų, kuriuos jis buvo išmokęs šunelių mokykloje. Pusę metų jis mokėsi mokykloje ir, kad neužmirštų tų išmoktų dalykų, mes su juo eidavome pasivaikščioti, man buvo proga pasportuoti, o jam proga prisiminti tą, ką jis buvo išmokęs. Tas šuniukas su manim gyveno apie tryliką metų. Ar prisimenat, kas nors mano šuniuką? Ne? O mano katiną? Irgi nematėt…oooo…19 metų su manim išgyveno.
Lina: Kokios veislės buvo katinas?
Klebonas: Jis buvo vaikų parneštas man iš gatvės, bet pagal charakterį, tai turėjo turėti šiek tiek Meino Meškėno kraujo pagal charakterį ir visą jo sudėjimą, o šuo buvo rotveileris, bet buvo labai labai švelnus kaip kačiukas.
Austėja: Kodėl reikia eiti į bažnyčią, melstis?
Klebonas: Todėl, kad čia mes susitinkame Švenčiausiame sakramente ar Šventoje komunijoje su Jėzumi ir visi kartu norime melstis kaip visa krikščioniška bendruomenė, juk Jėzus sakė ,,Kur du ar trys susirinksite, ten būsiu ir aš“. Mes meldžiamės ir namuose, dėkojame Dievui, kad atsikėlėme, prašome palaimos visos dienos darbams, vakare dėkojame, kad gražiai sulaukėme vakaro, atsiprašome Dievo ir kitų žmonių, kuriuos galbūt įžeidėme, kurių galbūt nesuprat20141028_141435ome, paprašome laimingos, ramios nakties, kad pailsėję vėl galėtumėme daryt įvairius darbus ir padaryti, kuo mažiau blogų darbų, taip pat duoti sveikatos ir išminties. Gerai melstis ir namuose po vieną, tačiau, kai mes susirenkame visi kartu bažnyčioje būna daug geriau, nes tada mes matome, kokia esame didelė, krikščioniška šeima.
Aistė: Kodėl bažnyčioje berniukai turi nusiimti kepures?
Klebonas: Tai yra pagarba. Kiekvienas padorus berniukas ar vyras įėjęs į bet kokią patalpą, turėtų nusiimti kepurę, tai yra pagarbos ženklas. Moterims nebūtinai.
Inga: Kodėl reikia statyti žvakutę ir melstis?
Klebonas: Tai yra simbolika. Jei žmogus uždega žvakutę ir išbėga iš bažnyčios, tai nelabai, kas ir įvyksta, bet žvakutės uždegimas yra žmogaus maldos išraiška. Žvakė yra Jėzaus Kristaus tikėjimo, šviesos simbolis. Mes su ta šviesa prašome, kad Dievas apšviestų mūsų protus, mūsų mintis, kad mes galėtumėme iš tiesų gražiai, tvarkingai melstis. Žvakutę galima uždegti ir už mirusius, taip pat už savo draugus, gyvuosius, jei kažkas suserga iš jūsų bendruomenės ateikite, pasimelskite, uždekite žvakutę už jį ir tol, kol žvakutė dega malda tebevyksta. Tai yra maldos simbolis, kaip ir prie altoriaus uždegame žvakutes, taip ir čia.
Agnė: Kokia Jūsų mėgstamiausia knyga?
Klebonas: Pati mano mėgstamiausia knyga, kurią aš esu ne vieną kartą perskaitęs ir jau būdamas suaugęs – nepatikėsite ,,Brolių Grimų pasakos“. (Juokiasi) Aišku, nekalbant apie tai, kad yra Šventas raštas, knygos apie tikėjimo mokslą. Galbūt ,,Brolių Grimų pasakos“ man labai patiko todėl, kad aš iš šios knygos išmokau skaityti. Tėvelis pradėdavo skaityti tą knygą ir pačioj įdomiausioje vietoje nutraukdavo pasaką. Aš pykdavau, kad neperskaitydavo pasakos iki galo, o tėvelis sakydavo ,,Pats skaityk!”. Sakau: „Aš nemoku“ Sako ,,Mokykis“ Taip tėvelis ir išmokė, pirmiausia pažinti raides, o paskui iš tų raidžių sudėti kažkokius skiemenis ir jau sudėjus skiemenis, sudėt vieną žodį, o iš kelių žodžių sudėt sakinį. Taip aš išmokau skaityti dar neidamas į mokyklą, nes mane labai labai intriguodavo pasakų pabaigos. Paskui aš vėl skaičiau tas pasakas jau būdamas pakankamai suaugęs. Šiandien aš tą knygą labai labai gerai prisimenu.
Inga: Kada atsirado Biblija, kas yra Biblija?
Klebonas: Biblija yra Dievo žodis, Šventas raštas yra Senasis ir Naujasis Testamentas. Naujasis Testamentas atsirado jau po Jėzaus mirties, Jėzaus gyvenimo laikais, kai jo mokiniai užrašė Jėzaus žodžius, kuriuos jis kalbėjo jo gyvenimo laikais. O Senasis Testamesntas, tai yra žydų tautos pranašų užrašyti žodžiai, kuriuos jiems apreiškė Dievas.
Aistė: Kiek žmonių dirba bažnyčioje?
Klebonas: Ooo…Kiek žmonių, o ką mes galim vadinti dirbančiais bažnyčioje? Manau, kad ir Jūs dirbate bažnyčioje. Kas yra bažnyčia? Bažnyčia esam mes visi, mes visi dirbame bažnyčioje, štai jūs šiandien vakare irgi dirbsite bažnyčioje, nes jūs giedosite ir suteiksite džiaugsmą susirinkusiems pakelsite kitiems maldos gražią nuotaiką. Tai irgi yra darbas, bet čia, bažnyčioje mes nebesakome, kad dirbame, mes tarnaujame bažnyčioje, nes darbe visko gali atsitikti: padirbau, išėjau ir pamiršau. Krikščionys truputį krikščionimis nebūna. Krikščionis visą laiką būna krikščionimi miega, keliasi ar valgo, jis visada yra krikščionis ir stengiasi visuomet kalbėti, pagal savo galimybes, apie Jėzų, apie Dievą kitiems žmonėms, kurie jo nepažįsta. Tai taip, kad ir Jūs esate bažnyčios bendradarbiai. Kaip Jėzus sakė ,,Bažnyčia yra Jėzaus kūnas: vienas yra galva, kitas yra rankos, trečias yra kojos, kiti akys, mes visi kartu sudarom vieną bažnyčios kūną dėl, kurio mes visi kartu dirbam arba tarnaujam. Taip kaip ir jūsų kojytės pirščiukas, jeigu jis ir nejuda, nes dabar sėdit, bet jis vis tiek jums tarnauja. Jeigu jo nebūtų, tai būtų skaudu ir sunku.
Aistė: Ar Jums patinka vesti Šventas mišias?
Klebonas: Be abejo, ypatingai, kai Jūs giedat, tada man labai labai patinka.
Agnė: Ko jūs galėtumėte palinkėti mūsų dienos centrui?
Klebonas: Išlikime visą laiką gražia šeima ir, kai kada nors gyvenime bus labai labai sunku prisiminkime, kad buvo tokia šeima. Išlikit ir toliau toje šeimoje ir kai jūs, kada nors turėsit savo vaikų, o aš, Jūsų vadovė Linutė būsime jau senukai, atveskite savo vaikus ir pasakykite ,,Va, čia mūsų vaikai“. Tada mums bus didžiausias džiaugsmas ir gražiausias palinkėjimas senatvėje, o mes su Linute jums palinkėsime gražių anūkų. Mano didžiausias palinkėjimas, kad mes toliau su jumis gražiai draugautumėme ir būtumėme kaip iki šiol, viena gražia šeima, kuri tarnauja bažnyčiai, kad kuo daugiau žmonių pamiltų Jėzų. O Jūs esat irgi Jėzaus bendrapiliečiai, Dievo bendradarbiai,  skleisdami kitiems vaikams gyvenimo būdą.

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as