Mano savanorystės istorija…

Mano savanoriavimo kelias yra ilgas, vingiuotas ir išklotas gausybe prisiminimų. Tad apie viską nuo pradžių…

Viskas prasidėjo labai seniai – 2010 pavasarį, tuomet dar mokiausi mokykloje ir vieną dieną supratau, kad norėčiau dalį savo laiko skirti ne tik sau, bet ir tiems, kuriems reikia mano pagalbos :)  Labai džiugu, kad iškart žinojau, kad ga1liu kreiptis į savo mokytoją Liną. Ji mane su džiaugsmu atvedė į VŠŠPC, tad manau ne aš pasirinkau šį dienos centrą, bet jis mane. Pati pradžia buvo sunkoka: buvo daug vaikų, visi reikalavo dėmesio, visi nepykdavo, jei pavadindavau kitu vardu (o visų vardai būdavo tokie panašūs). Bet visgi smagiausios buvo programos, per kurias visi susibendravome, tad su nekantrumu laukdavau savo savanoriavimo dienos, kol vėl smagiai praleisim laiką.

Metai buvo kupini vaikų šypsenų, ašarų, džiaugsmo, pykčių, diskotekų. Kiekviena 2diena būdavo ypatinga, nes rutinos dienos centre tiesiog negali būti! Taip pat formavosi labai stiprus savanorių būrys. Tik su šypsena prisimenu visus savanorių seminarus, vakarus, organizuojamas šventes, stovyklas. Vasarą buvau net dvejose – vieną savaitę praleidome miške, tai buvo didelis išbandymas ne tik vaikams, bet ir savanoriams! Atitrūkti nuo kasdieninių patogumų tokių kaip: dušas, elektra, kėdės, lova, tikrai buvo verta (kai važiavom iš savo stovyklavietės, tikriausiai pirmą kartą taip patogiai sėdėjau autobuso kėdėje :D). Kita stovykla buvo dar įsimintinesnė, nes mūsų savanorių komanda dirbo lyg šveicariškas laikrodis – visi turėjom užduotis, kurias kiekvienas atsakingai atlikome, tad laikas stovykloje buvo vienas iš smagiausių per visus tuos metus.

Antraisiais metais buvo nemažai pasikeitimų – vaikai užaugo ir perėjo į paauglių grupę , o su jais ir aš. Labai džiugu, kad galėjau dalyvauti stipriose programose, kurios ne tik paaugliams, bet ir man buvo naudingos. Taip pat tais metais ne vieną programą paruošiau ir aš. Vienintelis liūdesys buvo savanorių mažėjimas. Taip dažniausiai ir būna, kai savanoriai ateina vieniems metams, tad man tikrai trūko tos smagios savanorių šeimos.4

Tretieji metai man buvo sunkūs. Pradėjau studijuoti universitete, tadėl turėjau daug dalykų derinti su ganėtinai užimtu tvarkaraščiu ir, žinoma, nepamiršti savanorystės. Jau buvau nusprendus, kad esu per “sena” savanorė ir gal jau reikia užleisti vietą kitiems. Bet man sunkiu gyvenimo momentu aš vėl supratau, kad dienos centras yra vieta, kur man tikrai gera būti, gera prisidėti prie mažiausių dienos džiaugsmų ir būti tuo žmogumi, kuriuo vaikai gali pasitikėti. Tokie savanaudiški jausmai ir sulaikė mane nuo pasitraukimo dabar aš tikrai labai laiminga šiuo savo sprendimu.

5Ketvirtieji metai buvo taip pat kupini kardinalių pokyčių. Dėl tvarkaraščio teko pereiti į mažųjų grupelę, bet dėl to labai džiaugiuosi, nes vaikiškos problemos leisdavo atsiplėšti nuo sunkių mokslų. Taip gera būdavo pažaisti įvairiausius stalo žaidimus net ir su vaikų sugalvotomis taisyklėmis.

Pernai, dar mažiau laiko galėjau skirti dienos centrui. Tad dažniausiai dalyvaudavau šventėse, fotografuodavau jas, bet stengdavausi dienos centre praleisti turimą laisvesnį laiką. Mane labai palaikė darbuotojos ir nepykdavo už tokį nereguliarumą, tad ačiū Joms už tai :*6

O šiemet prasidėjo šeštieji metai. Studijuoju ketvirtam kurse, veikti tikrai yra ką, bet savanoriavimo taip lengvai nepamiršiu. Taip gera kiekvieną savaitę ateiti į centrą, kur vaikai laukia, o Danguolė, Ieva, Lina ir Diana kupinos idėjų ir žaismingų programų. Tai vėl padeda praskaidrinti galvą ir toms 5 valandoms nustoti galvoti apie save ir darbus, kurie laukia, bet visą laiką paskirti vaikams.

Toks tas mano kelias, b7et aš esu laiminga, kad juo teko eiti! Nežinau, kas bus ateityje, kaip viskas toliau susiklostys, bet žinau,kad taip lengvai dienos centro negalėsiu nepamiršti! Tai jau didžiulė dalis mano pačios gyvenimo: su tiek daug vaikų, paauglių draugavom, su daugybe savanorių siekėme bendrų ti8kslų, tiek daug apie viską kalbėjom su Ieva, Lina Tad noriu nuoširdžiai padėkoti už visa tai. 

Tikrai stengsiuosi ir toliau būti viena iš dienos centro mozaikos dalelių.

Raminta

10

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Ieva Kuzmaitė

Komentarų: 1

    • Simas

      Labai graži istorija. Pritariu, kad savanorystė yra atradimas, kuriame tau tik atrodo, kad duodi – iš tiesų labai daug gauni :)

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as