10520521_10204669134105378_5886607035835443120_nViskas turi savo istoriją, šis straipsnis irgi! Pradėjus kurti mūsų tinklapį buvau sugalvojusi – rašysime istorijas, pasidalinimus, prisiminimus. Pradžią sumanymui sugalvojau padaryti pati…Nežinau, kiek tai įdomu, žinau, kad tikra!

Kai prasidėjo mano istorija dienos centre dar mokiausi mokykloje. Vieną pavasario dieną nedrąsiai įžengus į dienos centrą trys laipteliai, vos atidarius duris, atrodė slidūs, tamsūs ir visai pavojingi, vaikai garsūs ir nenuspėjami, darbuotojai daug žinantys ir neaišku ar nusiteikę priimti, savanoriai tolimi ir turintys labai daug patirties. ,,Gal nereikėjo čia ateiti?“ – dar spėjau tyliai pagalvoti, nemėgstu naujų vietų ir sunkiai prisileidžiu nepažįstamus žmones…

Nuo to pavasario praėjo septyneri metai. Laipteliai dabar tokie savi, kad jais galėčiau lipti užsimerkus, vaikų tyla mane stebina, o garsumas leidžia suprasti, kad viskas gerai, darbuotojai žino daug, bet ne daugiau nei visi kiti mirtingieji, savanoriai nuostabūs žmonės. ,,Kaip gerai, kad tada atėjau“ – pagalvoju įžengusi į gyvenimą, kuris verda Visų Šventųjų gatvėje esančiame dienos centre, dažnai mūsų vadinamais Visais Šventais.

,,Ar ten pas Jus lengva?“ Dažnai manęs klausia nauji pažįstami papasakojus, kur dirbu. ,,Lengva“ – sakau visiškai nemąstydama. O paskui suprantu, kad jie klausia visai ne to, jie nori sužinoti apie darbo grafiką, lankstumą, nuovargį, darbą nuo 8 iki 17 val. Aš mąstau apie visai ką kitą…taigi, lengva ar sunku dirbti ten, kur nuolat klega vaikai, problemų netrūksta, o jų neįmanoma išspręsti sėdint kabinete ir tvarkant popierius…?

Iš vienos pusės pas mus viskas labai sudėtinga. Dėliok, rašyk, skaičiuok, kiek tik nori, nuo to mūsų žmonių su kuriais dirbame gyvenimai nepasikeis, mes negalime pakeisti jų buities, negalime padaryti taip, kad jie staiga imtų norėti dirbti, gerai mokytis, kurti savo gražią ateitį, negalime parašę vieną ar kitą įsakymą tikėtis, kad nuo jo parašymo datos šeima gražiai bendraus, kartu leis laisvą laiką, tėvai eis į darbą, o vaikai gražiai žais su lėlėmis vietoje klaidžiojimo gatvėmis, kartais net norėdami pakeisti vieną vienintelį matematikos pažymį užtrunkame ne vieną savaitę ar mėnesį. Labai sudėtinga. Iš kitos pusės viskas taip vaikiškai paprasta. Nejučia prisimenu praeitą savaitę…man dirbant į kabinetą vis taikosi prasprukti mūsų mažieji, po penkių kartų durų atidarymo per 20 minučių susinervinu, vos surezgu galvoje sakinį, o jis jau nutraukiamas, piktai galvoju, kad tokiais tempais projekto neparašysiu…Taip, projektai mūsų pragyvenimo šaltinis, jei nebus jų, nebus veiklų, tačiau vis dėlto Austėjai praslydus pro vyresnių vaikų ir Danguolės akis, staigiai susirangius ant kelių ir mažomis rankytėmis apsivijus kaklą suprantu, kad jokių projektų jai nereikia, ji nesupranta, kodėl visą dieną sėdžiu ir kažką veikiu prie kompiuterio, jai reikia užlipti ant kelių, prisiglausti ir užsimerkti, jai reikia būtent manęs, ne mano pareigų ar nuveiktų darbų. Viskas labai lengva ir paprasta. Kaip ir kitiems, jiems svarbūs esame mes, tada, kai kartu valgome, dūkstame, vaidiname, einame kartu…Svarbu, kai kartu juokiamės, kalbamės, geriame arbatą ar kepame picas, argi tai nėra lengva ir paprasta?

Kartais galvoju, kokie mūsų vaikai bus po dešimties ar penkiolikos metų, svarstau ar gatvėje pasisveikinsime, galų gale ar atpažinsime vienas kitą. Jau ir dabar į dienos centrą įžengus iš pirmo žvilgsnio nepažįstamam vaikinui, pagalvoju, ,,Kas jis?“ ir tik vėliau geriau įsižiūrėjus ir pamačius, kad jis tikrai mane pažįsta suprantu – mūsų vaikas! Per vienus mokymus mūsų paklausė ar tikrai tikime, kad galime kažką pakeisti vaikų gyvenime. Tada buvau didžiai įsižeidusi dėl tokios keisto klausimo. Paskui paaiškinau “Jei nors vienas mus prisimins, ar kažkokiu svarbiu savo gyvenimo momentu padarys, taip kaip mes kažkada mokėme ar kalbėjome – tai bus pats didžiausias pasiekimas“ Ir aš tuo beviltiškai tikiu, viskas, ką darome visada turi pasekmes, tikiuosi, kad geras. Nesvarbu, kad tuo metu niekas už tai nepadėkos, gal net nesupras, ką padarei ar pasakei, bet žinau, kad viskas ką darome nematomai ir nebyliai prisidės prie gerumo ir šilumos, kuri rusena ar liepsnoja kiekvieno vaiko širdyje…

Nužvelgiu savo kabinetą ir nusišypsau, nenoriu jo durų atidaryti lygiai 8 valandą, o užverti penktą ir neduok Dieve, minute vėliau, nenoriu, kad ant mano stalo būtų tvarkingai išdėlioti popieriai, nes man patinka smagūs žaisliukai prie kompiuterio, nenoriu dirbti tyloje, nes tik tada, kai aplink girdžiu vaikus ir savanorius suprantu, kad gyvenimas verda, nenoriu su kolegėmis persimesti tik oficialiomis frazėmis, noriu galėti dėl jų padaryti viską ir žinoti, kad tą patį jos padarys dėl manęs, nenoriu rengti iki baisumo oficialių susitikimų, nes man patinka dainų vakarai ir protų mūšiai, spurgos per susirinkimus ir daug juoko. Nenoriu klausytis žmogaus ir negalėti bei nenorėti nieko dėl jo padaryti, man patinka daryti viską, ką galiu, kad ir kiek, tai man kainuotų, ir kalbu tikrai ne apie pinigus, o apie laiką, valią, kantrybę ir rūpestį…

O gyvenimas mūsų gatvėje verda, vaikai klega lauke ir viduje, savanoriai sukasi tarp jų, nors vasarą mūsų mūrai įšyla sunkiai, čia visada šviesu. Ateikit. Būkit. Džiaukitės. Dalinkitės. Mūsų gyvenimas – paprastai sunkiai lengvai nuostabus, panašiai kaip Merės Popins dainoje „Super – eksta – moto – grafo – ultra – siautulinga!“

 

 

 

Ieva

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as