Kainuoja pastangų ieškoti jautresnių ir atviresnių už mane, kartais užsisukusioms mintims išlaisvinti padeda ir išgalvotos istorijos. Žavūs man Tomas Sojeris – našlaitis, išdykėlis, maištautojas, mokslų nemėgstantis, bet labai apsukrus, probleminis paauglys; Hekelberis Finas – girtuoklio sūnus, bastūnas, chuliganas, socialinės rizikos grupės jaunuolis; Pepė Ilgakojinė, kuri nežino ir negali žinoti, kaip teisingai elgtis mokykloje, gatvėje ar parduotuvėje, nes jos mama angelas, o tėtis negrų karalius. Ir nesvarbu tėvai yra mirę, išvykę, tolimi (fizine ar emocine prasme), patys pasimetę ir įsisukę į savų sunkumų ar darbų sūkurius – visais tais atvejais tiesiog nebelieka šaltinio mokytis elgtis, domėtis, bendrauti, rizikuoti. O vaikystė ir paauglystė tam juk skirta, kad būtumėm nuotykių ir teisybės ieškotojai, romantikai, tyrinėtojai, neretai kenčiantys, neabejotinai labai jautrūs, kartais pasimetę ir nežinantys kaip save išreikšti; visada drąsiausi, kūrybiškiausi ir aktyviausi, ieškodami savo vietos ir tikrosios esmės. Aišku, kad kartais ieškodami vaikai ir paaugliai persistengia ir pasiklysta. O į visas nepatogias situacijas jie įsivelia ne todėl, kad nori. Tenai juos įtraukia galinga ir nesuprantama jėga. Todėl ir įtraukia nepastebimai, kad yra nesuprantama. Tačiau žinia, jog įpykę daugiau dėl jų nesistengsime yra blogesnė už tūkstantį minusų, blogų taškų ar nuobodžių pamokymų. Mat tai reiškia ir daug mažiau galimybių mokytis, kurti, išreikšti save, susirasti draugų, matyti pavyzdžius, po truputėlį suprasti tai, kas nepažinta.

Skausmingai mokausi dienos centro mažus ir didelius priimti tiesiai ir lygiai. Suprantu, kad negalime greitai ar reikšmingai palengvinti šeimų gyvenimų, sumokėti jų skolų, ne mūsų jėgoms padėti užmiršti skausmingas patirtis, neteisybės jausmą, gėdą už savo ar tėvų klaidas. Greičiausiai nepriklausomai nuo mūsų pastangų atostogos taip ir liks smagiausia mokslo metų dalis. Vis tik tikiuosi, kad bent (o gal net) galime dalintis tuo geru, kurį esame patyrę patys. Dalintis tuo, ką žinau, patyriau ar išmokau kaip vertę turinčius dalykus bei drįsti surizikuoti naujai patirčiai, suabejoti savaime aiškiomis tiesomis, treniruoti savo meilę šalia esančiam – tai mano prasmė šiame darbe. Tikiuosi ir linkiu aštuntojo gimtadienio proga, kad ilgainiui taptume vis jautresni pastebėti kiekviename žmoguje (nepriklausomai nuo amžiaus) esančią kūrybos galimybę, pažymėtą turėtų santykių istorija, sunkumais ir savitu žinojimu kaip gyventi savo autentišką gyvenimą tarp kitų autentiškų gyvenimų.

Justina

Nuo šių metų rudens kartu su aukojimo portalu Aukok. lt vykdome projektą „ Žinių lagaminas“, kurio metu  mažųjų ir paauglių grupės domisi, tyrinėja ir smalsauja lankydamiesi įvairiuose muziejuose.

Rugsėjo mėnesį skyrėme tiksliesiems mokslams, todėl  kiekvieną ketvirtadienį paauglių grupė keliaudavo į įvairius muziejus. Per mėnesį spėjome aplankyti: Technikos ir energetikos muziejų, planetariumą, fizikos ir chemijos fakultetų muziejus.

Ką pamatėme, sužinojome ir pažinome? Visa tai vaikų akimis!

„Važiuodama į muziejų negalvojau, kad gali būti taip įdomu, tačiau, kai užėjome mus pasitiko gidas, pagyvenęs, bet labai geros širdies, geras ir malonus. Jis labai gerai viską pasakojo, buvo labai lengva įsiminti.  Matėme 1973 m. „Garo katilą“. Man labiausiai patiko žiūrėti kaip gamina vazas, kaip reikia pūsti stiklą, niekada negalvojau, kad tai taip sunku ir sudėtinga. Dabar stengsiuosi niekada jų nesudaužyti, nes žinau kiek tam reikia darbo ir jėgų. Labai didelį įspūdį paliko žaidimų kambariai ir eksperimentai. Taip pat dabar žinau kiek sveriu mėnulyje „

„Ten labai daug tokių daiktų, kurių aš nė karto nesu mačiusi, pavyzdžiui: aparatūra, mašinos, televizorius ir taip toliau. Taip pat man labai patiko žaidimų kambarys su skraidančiu balionu“.

„Ten kalbėjo apie žvaigždynus ir planetas, apie kurias visada pagalvojam, bet nelabai žinom. Aš daug sužinojau ir išmokau“.

„Azotas man paliko giliausiai įspūdį: dūmai, sprogimai, azotiniai sausainiai“.

„Dabar žinau, kuri žvaigždė yra didžiausia, kuri mažiausia, kuri geriau šviečia“.

„Patiko, kai chemikai parodė, kaip kino filmuose atsiranda kraujas. Ir man „perpjovė“ ranką, tada visus gąsdinau“.

„Man atradimas buvo azotas, su juo galima labai daug visko padaryti, net namuose valyti dulkes.“.

Spalio mėnesį skiriame gamtos mokslams, jau spėjome aplankyti  geologijos ir zoologijos iškamšų muziejus

„Man patiko, nes ten buvo daug gyvūnų, švelnių ir įdomių, pamačiau juos iš arti“

„Patiko apžiūrėti meteoritų akmenis. Labai įdomūs buvo kristalai, įdomu buvo žiūrėti deimantus, jūros druskas“.

„Pirmą kartą buvau geologijos muziejuje. Niekada nemąsčiau ant kokios žemės vaikštau kiekvieną dieną, sužinoti apie jos amžių, susiformavimą bei sudėtį buvo labai smagu. Didžiulį įspūdį paliko uolienos, kristalai, kurių Lietuvoje nėra“.

„Pirmą kartą pamačiau tiek daug gyvūnų, o ypač tiek daug drugelių, kurių spalvų įvairovė parodė, koks spalvingas pasaulis“.

„Pagaliau sužinojau kaip auginti kristalus“.

„Šokiravo siamo veršiukai“.

„Norėčiau namuose turėti tiek daug kristalų ir juos auginti, todėl galvoju, kad reiktų visiems nueiti ten kur sakė ir nusipirkti mėlynos druskos. Ačiū“

„Sužinojau, kad žemei yra net 1,8 mlr. Metų. Muziejuje mes čiupinėjome lavos gabalą, kuris yra labai didelis ir sunkus, panašus į geležies luitą, jis yra iš Etnos vulkano, o buvo surastas 1999 m. kovo 14 d.“

„Smagu buvo žiūrėti per mikroskopą, leido pasinagrinėti net savo plaukus.“

„Užėjus į gyvūnų muziejų, akį patraukia nerealūs vabzdžiai, pirmą kartą mačiau tiek daug ir įvairiausių jų rūšių. Buvo labai daug visokių gyvūnų, bet apie, kai kuriuos labai gerai atsiliepti negaliu, nes aš jų bijau, pavyzdžiui, vorų. Nuostabiausia buvo sužinoti, kad didelis kaulas per kelias sales yra banginio žandikaulis“.

Prisimename ir norime išsaugoti

“Savo prisiminimuose išsivešiu gražią vietą, nuostabų namą, pasiplaukiojimą valtimi, namelį ant ežero ir vakaro maldų tylą. ”

„Aš sužinojau, kad Karklėje yra labai gražu ir išsivežu jūrą“

„Su džiaugsmu prisiminsiu futbolo akimirkas, kai mane pavadino futbolo mergaite!“

“Mūsų vadovai ir vaikai yra nuostabūs, jie yra didžioji mano šeima, kurią aš myliu ir dėkoju, kad yra toks dienos centras”

Supratome ir išmokome naujų dalykų apie kitus bei save

“Šioje stovykloje kiekvienas pasikeitė savaip. Vieni tapo geresni, kiti dar kažkuo. O aš supratau, kad meilė yra labai stiprus jausmas. Mylėti reikia kiekvieną – blogą ar gerą, savą ar svetimą”.

„Labai patiko stovyklos vadovai. Ypač kalbėtis su Raminta, net nežinojau, kad ji tiek daug visko žino apie berniukus.“

„Sužinojau, kad tepalą nuo uodų pasidaryti yra labai lengva.“

„Aš pasikeičiau, nes mažiau keikiuosi.“

„Supratau, kad užaugusi aš labai noriu būti socialine darbuotoja, nes man patinka bendrauti ir padėti vaikams.“

„Tapau atlaidesnė kitiems, draugiškesnė ir daviau porą gerų, draugiškų patarimų.“

„Kaip buvau geras, taip ir likau geras.“

Ar darytumėm kitaip?

„Šeimų stovykloje aktualiau būtų buvę užduotis skirti atskirai šeimoms, o geresniu oru daugiau veiklos organizuoti prie ežero. Gerą idėją davė kaimynas, pakvietęs mus į Neptūno šventę.“

„Stovykla labai patiko, tik nepatiko, kad nebuvo laužo, naktinio žygio ir diskotekos.“

„Kitoj stovykloj nenorėčiau girdėti kivirčų.“

“Man labai patiko stovykla ir nepatiko, kad ji labai greitai pasibaigė.”

O taip kalba savanoriai…

“Šie vaikai mane įkvepia, žavi ir užburia… Jų mintys, pasakyti žodžiai, lieka visam laikui. Dar kartą įsitikinau, kad mūsų vadovų komanda nepaprasta. Ačiū už svarbią pamoką, kurią kiekvieną dieną man suteikdavo Lina.”

“Supratau, kad mūsų vaikai yra labai jautrūs, mylintys ir užjaučiantys vienas kitą. Myliu ir didžiuojuosi šiuo dienos centru.”

Na ir bendrai

„Ši stovykla buvo įspūdinga ir man labai patinkančio pobūdžio, nes čia buvo palapinės, blogos sąlygos ir blogas oras.“

„Man viskas labai patiko. Buvo smagi stovykla ir net vadovai buvo mandagūs!“

„Šioje stovykloje man patiko vadovai, kurie labai stengėsi atlikti visus darbus ir programas, kad vaikams būtų gera, nuostabi ir įsimintina stovykla, kurios mes neužmiršime visą savo gyvenimą.“

„Mūsų šeima stovykloje jautėsi labai gerai. Šauniai pailsėjom, išsikrovėm, grįžtam su nauja nuotaika ir gerais įspūdžiais.“

„Jūs esat visi man labai brangūs, nors kartais jus kiekiu.“

Dėkojame visiems, padėjusiems įvykti šios vasaros stovykloms – Baltic Media Alliance Lietuva, Viešajai įstaigai “OSFL projektai”, Viešajai įstaigai “Humana People to People”, dienos centro savanoriams.

“Viskas labai patiko. Aš pirmą kartą dienos centro stovykloje ir maniau, kad bus liūdna. Bet aš klydau. Viskas buvo fainiai.”

“Šie vaikai mane įkvepia, žavi ir užburia… Jų mintys, pasakyti žodžiai, lieka visam laikui. Dar kartą įsitikinau, kad mūsų vadovų komanda nepaprasta. Ačiū už savarbią pamoką, kurią kiekvieną dieną man suteikdavo Lina. Ačiū už buvimą su ja grupelėje. ”

“Šioje stovykloje kiekvienas pasikeitė savaip. Vieni tapo geresni, kiti dar kažkuo. O aš supratau, kad meilė yra labai stiprus jausmas. Mylėti reikia kiekvieną – blogą ar gerą, savą ar svetimą”.

“Supratau, kad mūsų vaikai yra labai jautrūs, mylintys ir užjaučiantys vienas kitą. Myliu ir didžiuojuosi šiuo dienos centru.”

“Savo prisiminimuose išsivešiu gražią vietą, nuostabų namą, pasiplaukiojimą valtimi ir namelį ant ežero, vakaro maldų tylą. Ačiū visiems, padėjusiems šiai stovyklai įvykti.”

“Man labai patiko stovykla ir nepatiko, kad ji labai greitai pasibaigė.”

“Mūsų vadovai ir vaikai yra nuostabūs, jie yra didžioji mano šeima, kurią aš myliu ir dėkoju, kad yra toks dienos centras”

Šiuo metu mūsų dienos centre yra net 26 savanoriai, kurie skiria savo laiką, tam, kad ateitų į paauglių ir mažųjų vaikų grupes, taptų vyresniaisiais  draugais paaugliams ir jaunimui. Vieni išeina, kiti ateina, taip ir sukasi mūsų amžinasis savanorių variklis. Dažnai sakome, kad Vilniaus Jono Basanavičiaus mokiniai tiesiog sutverti savanorytei! Per visą organizacijos „gyvenimą“, tai yra septynerius metus, mūsų dienos centre savanoriavo ir savanoriauja net 21 šios mokyklos mokinys, o šiuo metu dirba viena mokyklos mokytoja.

Jei įvyktų klaida ir kas nors šiame straipsnelyje nebūsite paminėtas, praneškite!

Savanoriai – Jono Basanavičiaus mokyklos  mokiniai:

Giedrė Jankauskaitė

Domas Valentinas

Nikas

Daumantė Derutė

Viktorija Radžiūnaitė

Rūta Šutovaitė

Justina Vilimaitė

Silvija Pūraitė

Jonas Jankauskas

Ąžuolas Jasinskas

Izabelė Meidutė

Paulina

Lina Jurkaitė (darbuotoja)

Taigi apie savanorystę, mokyklą ir kai kuriuos iš jų…;)

Loreta Jonušaitė

Savanoriavau apie  5 metus, maždaug nuo 16 iki 21 metų. Atėjau paskatinta noro nuveikti ką nors prasmingo, sužinojau apie dienos centrą iš Vilniaus arkivyskupijos socialinio centro ar kažko panašaus.

Kai mokiausi mokykloje buvo gerai, įstojau į universitetą, buvo geriau, pradėjau dirbt, tapo dar geriau

Gyvenimo moto: Skubėk lėtai (čia ekspromtu sugalvojau:))

Pravardė dienos centre: Manau, kad neturėjau. Jei turėjau, tai matyt, reik ne manęs klaust 

Ugnė-Ragana-Meška
Į VŠŠPC, kuris tada dar vadinosi VŠP VDC, atėjau 2002 balandžio 16 dieną ir iki 2006 metų rugsėjo 25 dienos buvau savanore, daugiausia dirbusia su jaunesniaisiais paaugliais ir mažaisiais. Nuo 2006 metų rugsėjo iki 2008 metų vasario 1 dienos dirbau ketvirčiu etato socialine pedagoge – nuo savanorės pareigų tai skyrėsi tik tuo, kad teko popierių daugiau tvarkyt Paskutinį kartą VŠŠPC savanoriavau 2010 metų liepos 16-22 dienomis kaip stovyklos virėja. Klausimas, ar tai jau viskas, man pačiai kol kas lieka klausimu Atėjau, nes Loreta ten buvo ir kartais pasakodavo savo nuotykius su vaikais. Aš kaip tik tuo metu pradėjau galvoti apie psichologijos studijas ir nusprendžiau save patikrinti – maniau, kad jei susikalbėsiu su vaikais ir paaugliais, susikalbėsiu su bet kuo. O likau ilgam, nes man buvo leista būti savimi, daryti tai, kas man patinka, mokytis, kurti ir bambėti Džiaugiuosi, kad čia man vis dar kaip namai, į kuriuos gera sugrįžti.
Mokykla – Žiūrint iš dabartinio gyvenimo taško, mokykla buvo ta vieta, kur sąmoningai ir kartais net per prievartą mokiausi tų dalykų, kurių dabar vis tiek nebe atsimenu, ir nesąmoningai, nejučia ir labai noriai išmokau to, kas vėliau man gyvenime labiausiai ir pravertė. Už pastaruosius mokyklai ir ten tuo metu buvusiems ir dėkoju.

Gyvenimo moto: Jų turiu net du: “Nesakyk, kad viskas bus gerai – būk šalia, kai viskas yra blogai” ir “Kartais tai, kas atrodo kaip problema, iš tikrųjų yra sprendimas”.

Danguolė Jankauskaitė – dienos centro buhalterė

Dienos centre esu jau 9 metus. Pirmiausia savanoriavau, dabar dirbu.
Į dienos centrą ateiti paskatino mama, nes nenorėjo, kad visą laisvalaikį praleisčiau trindamasi namie ar gatvėje, o mano vyresnė sesė Giedrė savanoriavo ir labai tuo džiaugėsi, todėl pasiėmė ir mane.

Mokykla. Pirmieji mano klasiokai – labai kūrybingi, nenustygstantys vietoje ir jau nuo 5 klasės laimintys prizus prieš vienuoliktokus, tuo pačiu labai dideli skirtumai tarp tėvų, materialinės padėties, todėl man būnant neturtingai buvo per sunku kovot su klasiokėmis, įrodinėti, kad aš nesu niekuo prastesnė už jas ir dar tuo pačiu mokytis….

Gyvenimo moto – „Viskas įmanoma, tik reikia savimi pasitikėti ir pradėti veikti“.

Pravardė dienos centre: Projektų būrelio mokytoja (Danguolė kažkodėl jos neparašė, todėl aš kaip šio straipsnio redaktorė leidau, tai sau padaryti:)).

Milda Jankauskaitė

Jei gerai suskaičiavau dienos centre savanoriauju jau ketverius metus…jei tuos retus apsilankymus dar galima pavadinti savanoryste…bet palaukit, aš grįšiu iš Kauno

Čia savanoriavo viena sesė, po to kita. Tuo metu galvojau kokias nesąmones jos ten daro ir kaip joms, tai  gali patikti…paaugau ir pagalvojau, kad ir aš noriu…norėjau pabandyt ką nors naujo, kažkam padėti ir tuo pačiu gerai praleisti laiką…tada ir nusivedė mane Danguolė (sesė) į dienos centrą.

Niekad nebuvau iš tų žmonių kurie mėgo mokyklą ir norėtų ten sugrįžti…bet vis dėl to gera mokykla buvo, ne veltui aš į ją grįžau (pradėjau ir pabaigiau, o per vidurį kažkur kitur mokiausi ) ir visgi yra dalykų kurių niekada nepamiršiu, žmonių, kurie visada liks mano draugais…visai gerai ten buvo

Gyvenimo moto: Net nežinau ar aš tokį turiu…bet galvojau galvojau ir nusprendžiau, kad gyvenime stengiuosi vadovautis principu: nebūk daržovė ir nevegetuok prie kompiuterio ar televizoriaus, geriau nuveik ką nors naudingo!

Pravardė dienos centre: Neatsimenu, kad būčiau tokią turėjus

Rūta Lastaitė

Savanoriavau apie metus, viskas prasidėjo, kai atėjau ir dalyvavau Šventosios stovykloj, po to ateidavau rečiau. Atėjau paskatinta noro giliau pažinti, kas tai yra savanorystė dienos centre, pažvelgti į gyvenimą dar iš kitos pusės, iš kurios anksčiau dar neteko žiūrėti. Taip pat norėjosi kažkam kažką duoti. O šiaip atėjau turbūt per Mildą, ji mus atsivedė

Iš tikrųjų, kai dar mokiausi mokykloje, nemaniau, kad ją baigus, ji taps man tokia brangi…Mokykla man asocijuojasi su visai kitu, jau buvusiu ir nesugrąžinamu gyvenimo etapu, kurio aš labai pasiilgstu. Tas etapas manyje paliko labai DAUG..Daug svajonių, potyrių, išgyventų emocijų ir nemažai dienų, kurias, jei būtų galimybė, norėčiau susigrąžinti ir per jas pereiti dar kartą…
Gyvenimo moto: „Tobulumas apsidengia grožiu iš meilės netobulumui“ (R. Tagorė) „Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis“ (Antoine de Saint-Exupéry).
Pravardė dienos centre: Manau neturėjau arba jos nežinau ;D

Garbrielė Mikalauskaitė
Savanoriauti atėjau nuo 2010 metų spalio mėnesio. Savanorystė domino jau seniai, o Linutė ėmė ir pakvietė! (Paaugliukų grupės vadovė, mokyklos etikos mokytoja). Kadangi vis dar mokausi Jono Basanavičiaus gimnazijoje, tai galiu pasakyti tik tiek, kad labai mėgstu savo mokykla, ir visai nenoriu iš jos išeiti
Gyvenimo moto: „Ką darai, daryk gerai“
Pravardė dienos centre: vis dar negavau, bet ateis laikas!

Ąžuolas Jasinskas

Dienos centre savananoriauju jau vienerius metus. Čia atėjau paskatintas savo gyvenimo būdo, kurį norėjau pakeisti ateidamas į dienos centrą.

Tai šauni mokykla, kurią pradėjau lankyti ir baigiau. Vis dar nepamirštu jos mokytojų ir karts nuo karto ten apsilankau, liūdžiu tik dėl to, kad šiuo metu mokyklą padalijo ir dvi dalis… Pamenu tik gerus dalykus, nenorėčiau viešinti dalykų, kurie nebuvo leistini, o vis dėl to vykdavo, nemanau, kad dabar kas nors pasikeitė, taigi nereikėtų bausti jaunesniosios kartos dėl to, kad aš jau baigęs ir “galiu” kalbėti…

Gyvenimo moto: Gyvename vieną kartą – pasidžiaukime…

Pravardė dienos centre: Ąžuolas sako, jos nežinantis…:)

Izabelė Meidutė

Savanoriaju jau visus metus Savanoriauti pasiūlė mūsų mokykloje dirbanti etikos mokytoja Lina, kuri dirba VŠŠPC. Iki to laiko galvojau apie savanoriavimą, bet kadangi nebuvo tokio postūmio tai taip ir sėdėjau rankas sudėjusi, tarsi laukdama kol kas paprašys mano pagalbos

Šiuo metu man Basanavičiaus mokykla- tai didelė dalis mano gyvenimo: ten ir draugai, ir mokytojai, ir įvairūs renginiai. Taip pat tai didelė investicija į mano ateitį ir mokslo ir asmenybės ugdymo prasme. Manau,jog šią mokyklą prisiminsiu ilgai ir su didele nostalgija

Gyvenimo moto:  ,,Ar tikrai mylios gali atskirti mus nuo draugų?” Richard bach ,,Tolimų vietų nebūna”

Pravardė dienos centre: Kažkaip dar neįgijau jokios pravardės, tik maišo mano ir Ramintos vardus vaikai

Raminta Mazėtytė

Dienos centre savanoriauju nuo 2010 metų balandžio 12 dienos. Etikos mokytoja Lina vis pasakodavo apie centrą ir vieną dieną supratau, kad man kažko gyvenime trūksta, neatsiskleidžiu kaip norėčiau, tad nuėjau pas Liną ir pasakiau, kad noriu savanoriauti, ir štai aš čia !

Mūsų mokykla man lyg antrieji namai!  Pastaruoju metu ten taip gera leisti laiką, tiek daug gerų žmonių ir nereali mano klasė

Gyvenimo moto: ”Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi ”

Pravardė dienos centre: Neturiu, tik labai dažnai vaikai maišo su Izabele

Ieva Kuzmaitė - Vyresniojo draugo programos koordinatorė

Dienos centre savanoriavau nuo 2008 –ųjų metų pavasario, o nuo 2011 metų pradėjau dirbti Vyresniojo draugo programos koordinatore. Į dienos centrą mane už rankos atsivedė  Milda, būti su vaikais, ruošti pamokas…Vaikystės svajonė tapti mokytoja, ėmė ir išsipildė, tapau bent jau vadovė!  O paskui 12 klasė, vasaros stovykla, stojimai… Supratau, kad darbas su vaikais man labai  patinka Šiuo metu atsiveria dar platesnės veiklos galimybės. Savanorystė ne tik  ima, ji labai daug duoda, išmoko, padeda…

Mokykla man labai daug ką reiškė ir reiškia, prieraišumas prie vietų, žmonių dar ir dabar verčia pagalvoti, kad norėčiau į ją grįžti. Labai pasiilgstu mokytojų, klasės draugų, klasių, koridorių, Kalėdų mokykloje, poezijos renginių, choro…:) Tai buvo gyvenimo tarpsnis kurį tikrai sutikčiau pakartoti !

Gyvenimo moto: „Kad ir kur nebeitum, eik visa širdimi“

Pravardė dienos centre: Laikrodukas arba Mama Ieva