10277333_10205347380176229_3870770867823278383_nMano istorija Visų Šventųjų šeimos paramos centre prasidėjo prieš 3 metus. Oooo berašant susimąsčiau… Ir kaip pasirodo greitai bėga laikas, buvo ruduo, jau pavasaris, buvo žiema, jau ir vėl vasaros saulė mus džiugina….Taigi, per tuos 3 metus daug, kas įvyko.

Būna manęs paklausia, kodėl nusprendžiau savanoriauti. Mano atsakymas paprastas kaip du kart du: mano kasdienybė buvo pilka. Rutina… Tai žudė. Jaučiau, kad pilnai savęs nerealizuoju, turiu tiek laisvo laiko, kad jis veltui vėjais nueina. Taigi, vieną gražų rudens vakarą nedrąsiai įžengiau į centriuko patalpas. Prisimenu tada vėlavau į informacinį susirinkimą, negalėjau rasti įėjimo, norėjau apsisukti ir grįžti atgal. Dabar žinau, jeigu bučiau taip pasielgusi tai būtų didžiulė mano gyvenimo klaida. Bet… Bet duris aš tada atidariau ir atidarinėju jas iki šiol :)

Mano kelias dienos centre buvo vingiuotas. Iš pradžių buvau Didžioji draugė. Bet nutrūkus draugystei negalėjau ir nenorėjau taip visko užbaigti dar neprasidėjus. Esu dėkinga vadovams, kurie manimi tikėjo. Likau centriuke kaip akcijų savanorė: pagalbininkė Maisto banko akcijoje, Carito žvakučių pardavinėjimas, kartais antradieniais su vaikais nueidavau į bažnyčią. Pamažu atradau savo savanoriavimo pobūdį. Dabar su nekantrumu laukiu antradienių, kai po darbų įjungusi savo penktą pavarą, kad net dūmai rūksta iš po batų, skuodžiu į jaukias VŠŠPC patalpas. Gera matyti vaikų šypsenas, girdėti jų juoką, pajausti šiltus, tvirtus apkabinimus, išgirsti ką jie nuveikė, kartu dūkti, šokti, žaisti, kvailioti, giedoti giesmes. Tiesiog būti kartu.

Aišku, buvo akimirkų, kai galvojau, kad gal jau laikas kitais metais baigti savo dieneles centriuke, nes neturėjau idėjų, nesijaučiau kažką duodanti. Kai savanorė Vaiva išgirdo mano tokį pasisakymą, nusišypsojo ir leptelėjo: „Taip, taip, jau matau kaip organizuoji dar vieną diskoteką, ar, kokį kitą renginį“. Ir ji buvo teisi. Nebegaliu be VŠŠPC, be vaikų šurmulio, išdaigų, ašarų, gerų darbų, šypsenų, tiesiog be viso to, kas jame vyksta. Jau dabar kuriu planus, ką veiksiu per atostogas. O gi didžiąją dalį praleisiu Visų šventųjų gatvėje. Tiesiog kartą paragavęs negali sustoti. Tai yra kažkas, ko sunku atsisakyti. Tai yra mano varikliukas, jaučiu, kad gyvenu, esu ten, kur man gera, darau tai, kas man patinka. Geras jaustis reikalingam. Atradau savo vietą, savo stipriąsias puses. Tai geriausia gyvenimo mokykla. Sutikau daug nuoširdžių, gerų žmonių, suradau tikrų draugų. Nesitikėjau, kad duodama kitiems tiek galiu gauti atgal. O duoti vis norisi ir norisi, ir žinau, kad kol noras yra, aš vis duosiu ir duosiu :)

V ir Š ir Š ir P ir C lygu VŠŠPC

Vienintelis toksai,

Nepakartojamas jisai.

Čia visad gera ir smagu,

Nes čia būrys šaunių žmonių.

Diana

Ieva Kuzmaitė

Parašykite komentarą

*

VŠŠPC facebook’as