Dienos centro savanoriai – Vilniaus Jono Basanavičiaus mokyklos mokiniai
Šiuo metu mūsų dienos centre yra net 26 savanoriai, kurie skiria savo laiką, tam, kad ateitų į paauglių ir mažųjų vaikų grupes, taptų vyresniaisiais draugais paaugliams ir jaunimui. Vieni išeina, kiti ateina, taip ir sukasi mūsų amžinasis savanorių variklis. Dažnai sakome, kad Vilniaus Jono Basanavičiaus mokiniai tiesiog sutverti savanorytei! Per visą organizacijos „gyvenimą“, tai yra septynerius metus, mūsų dienos centre savanoriavo ir savanoriauja net 21 šios mokyklos mokinys, o šiuo metu dirba viena mokyklos mokytoja.
Jei įvyktų klaida ir kas nors šiame straipsnelyje nebūsite paminėtas, praneškite!
Savanoriai – Jono Basanavičiaus mokyklos mokiniai:
Giedrė Jankauskaitė
Domas Valentinas
Nikas
Daumantė Derutė
Viktorija Radžiūnaitė
Rūta Šutovaitė
Justina Vilimaitė
Silvija Pūraitė
Jonas Jankauskas
Ąžuolas Jasinskas
Izabelė Meidutė
Paulina
Lina Jurkaitė (darbuotoja)
Taigi apie savanorystę, mokyklą ir kai kuriuos iš jų…;)
Loreta Jonušaitė
Sava
noriavau apie 5 metus, maždaug nuo 16 iki 21 metų. Atėjau paskatinta noro nuveikti ką nors prasmingo, sužinojau apie dienos centrą iš Vilniaus arkivyskupijos socialinio centro ar kažko panašaus.
Kai mokiausi mokykloje buvo gerai, įstojau į universitetą, buvo geriau, pradėjau dirbt, tapo dar geriau 
Gyvenimo moto: Skubėk lėtai (čia ekspromtu sugalvojau:))
Pravardė dienos centre: Manau, kad neturėjau. Jei turėjau, tai matyt, reik ne manęs klaust
Ugnė-Ragana-Meška
Į VŠŠPC, kuris tada dar vadinosi VŠP VDC, atėjau 2002 balandžio 16 dieną ir iki 2006 metų rugsėjo 25 dienos buvau savanore, daugiausia dirbusia su jaunesniaisiais paaugliais ir mažaisiais. Nuo 2006 metų rugsėjo iki 2008 metų vasario 1 dienos dirbau ketvirčiu etato socialine pedagoge – nuo savanorės pareigų tai skyrėsi tik tuo, kad teko popierių daugiau tvarkyt Paskutinį kartą VŠŠPC savanoriavau 2010 metų liepos 16-22 dienomis kaip stovyklos virėja. Klausimas, ar tai jau viskas, man pačiai kol kas lieka klausimu Atėjau, nes Loreta ten buvo ir kartais pasakodavo savo nuotykius su vaikais. Aš kaip tik tuo metu pradėjau galvoti apie psichologijos studijas ir nusprendžiau save patikrinti – maniau, kad jei susikalbėsiu su vaikais ir paaugliais, susikalbėsiu su bet kuo. O likau ilgam, nes man buvo leista būti savimi, daryti tai, kas man patinka, mokytis, kurti ir bambėti Džiaugiuosi, kad čia man vis dar kaip namai, į kuriuos gera sugrįžti.
Mokykla – Žiūrint iš dabartinio gyvenimo taško, mokykla buvo ta vieta, kur sąmoningai ir kartais net per prievartą mokiausi tų dalykų, kurių dabar vis tiek nebe atsimenu, ir nesąmoningai, nejučia ir labai noriai išmokau to, kas vėliau man gyvenime labiausiai ir pravertė. Už pastaruosius mokyklai ir ten tuo metu buvusiems ir dėkoju.
Gyvenimo moto: Jų turiu net du: “Nesakyk, kad viskas bus gerai – būk šalia, kai viskas yra blogai” ir “Kartais tai, kas atrodo kaip problema, iš tikrųjų yra sprendimas”.
Danguolė Jankauskaitė – dienos centro buhalterė
Dienos centre esu jau 9 metus. Pirmiausia savanoriavau, dabar dirbu.
Į dienos centrą ateiti paskatino mama, nes nenorėjo, kad visą laisvalaikį praleisčiau trindamasi namie ar gatvėje, o mano vyresnė sesė Giedrė savanoriavo ir labai tuo džiaugėsi, todėl pasiėmė ir mane.
Mokykla. Pirmieji mano klasiokai – labai kūrybingi, nenustygstantys vietoje ir jau nuo 5 klasės laimintys prizus prieš vienuoliktokus, tuo pačiu labai dideli skirtumai tarp tėvų, materialinės padėties, todėl man būnant neturtingai buvo per sunku kovot su klasiokėmis, įrodinėti, kad aš nesu niekuo prastesnė už jas ir dar tuo pačiu mokytis….
Gyvenimo moto – „Viskas įmanoma, tik reikia savimi pasitikėti ir pradėti veikti“.
Pravardė dienos centre: Projektų būrelio mokytoja (Danguolė kažkodėl jos neparašė, todėl aš kaip šio straipsnio redaktorė leidau, tai sau padaryti:)).
Milda Jankauskaitė
Jei gerai suskaičiavau dienos centre savanoriauju jau ketverius metus…jei tuos retus apsilankymus dar galima pavadinti savanoryste…bet palaukit, aš grįšiu iš Kauno 
Čia savanoriavo viena sesė, po to kita. Tuo metu galvojau kokias nesąmones jos ten daro ir kaip joms, tai gali patikti…paaugau ir pagalvojau, kad ir aš noriu…norėjau pabandyt ką nors naujo, kažkam padėti ir tuo pačiu gerai praleisti laiką…tada ir nusivedė mane Danguolė (sesė) į dienos centrą.
Niekad nebuvau iš tų žmonių kurie mėgo mokyklą ir norėtų ten sugrįžti…bet vis dėl to gera mokykla buvo, ne veltui aš į ją grįžau (pradėjau ir pabaigiau, o per vidurį kažkur kitur mokiausi ) ir visgi yra dalykų kurių niekada nepamiršiu, žmonių, kurie visada liks mano draugais…visai gerai ten buvo
Gyvenimo moto: Net nežinau ar aš tokį turiu…bet galvojau galvojau ir nusprendžiau, kad gyvenime stengiuosi vadovautis principu: nebūk daržovė ir nevegetuok prie kompiuterio ar televizoriaus, geriau nuveik ką nors naudingo!
Pravardė dienos centre: Neatsimenu, kad būčiau tokią turėjus
Rūta Lastaitė
Savanoriavau apie metus, viskas prasidėjo, kai atėjau ir dalyvavau Šventosios stovykloj, po to ateidavau rečiau. Atėjau paskatinta noro giliau pažinti, kas tai yra savanorystė dienos centre, pažvelgti į gyvenimą dar iš kitos pusės, iš kurios anksčiau dar neteko žiūrėti. Taip pat norėjosi kažkam kažką duoti. O šiaip atėjau turbūt per Mildą, ji mus atsivedė
Iš tikrųjų, kai dar mokiausi mokykloje, nemaniau, kad ją baigus, ji taps man tokia brangi…Mokykla man asocijuojasi su visai kitu, jau buvusiu ir nesugrąžinamu gyvenimo etapu, kurio aš labai pasiilgstu. Tas etapas manyje paliko labai DAUG..Daug svajonių, potyrių, išgyventų emocijų ir nemažai dienų, kurias, jei būtų galimybė, norėčiau susigrąžinti ir per jas pereiti dar kartą…
Gyvenimo moto: „Tobulumas apsidengia grožiu iš meilės netobulumui“ (R. Tagorė) „Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis“ (Antoine de Saint-Exupéry).
Pravardė dienos centre: Manau neturėjau arba jos nežinau ;D
Garbrielė Mikalauskaitė
Savanoriauti atėjau nuo 2010 metų spalio mėnesio. Savanorystė domino jau seniai, o Linutė ėmė ir pakvietė! (Paaugliukų grupės vadovė, mokyklos etikos mokytoja). Kadangi vis dar mokausi Jono Basanavičiaus gimnazijoje, tai galiu pasakyti tik tiek, kad labai mėgstu savo mokykla, ir visai nenoriu iš jos išeiti
Gyvenimo moto: „Ką darai, daryk gerai“ 
Pravardė dienos centre: vis dar negavau, bet ateis laikas!
Ąžuolas Jasinskas
Dienos centre savananoriauju jau vienerius metus. Čia atėjau paskatintas savo gyvenimo būdo, kurį norėjau pakeisti ateidamas į dienos centrą.
Tai šauni mokykla, kurią pradėjau lankyti ir baigiau. Vis dar nepamirštu jos mokytojų ir karts nuo karto ten apsilankau, liūdžiu tik dėl to, kad šiuo metu mokyklą padalijo ir dvi dalis… Pamenu tik gerus dalykus, nenorėčiau viešinti dalykų, kurie nebuvo leistini, o vis dėl to vykdavo, nemanau, kad dabar kas nors pasikeitė, taigi nereikėtų bausti jaunesniosios kartos dėl to, kad aš jau baigęs ir “galiu” kalbėti…
Gyvenimo moto: Gyvename vieną kartą – pasidžiaukime…
Pravardė dienos centre: Ąžuolas sako, jos nežinantis…:)
Izabelė Meidutė
Savanoriaju jau visus metus Savanoriauti pasiūlė mūsų mokykloje dirbanti etikos mokytoja Lina, kuri dirba VŠŠPC. Iki to laiko galvojau apie savanoriavimą, bet kadangi nebuvo tokio postūmio tai taip ir sėdėjau rankas sudėjusi, tarsi laukdama kol kas paprašys mano pagalbos
Šiuo metu man Basanavičiaus mokykla- tai didelė dalis mano gyvenimo: ten ir draugai, ir mokytojai, ir įvairūs renginiai. Taip pat tai didelė investicija į mano ateitį ir mokslo ir asmenybės ugdymo prasme. Manau,jog šią mokyklą prisiminsiu ilgai ir su didele nostalgija
Gyvenimo moto: ,,Ar tikrai mylios gali atskirti mus nuo draugų?” Richard bach ,,Tolimų vietų nebūna”
Pravardė dienos centre: Kažkaip dar neįgijau jokios pravardės, tik maišo mano ir Ramintos vardus vaikai
Raminta Mazėtytė
Dienos centre savanoriauju nuo 2010 metų balandžio 12 dienos. Etikos mokytoja Lina vis pasakodavo apie centrą ir vieną dieną supratau, kad man kažko gyvenime trūksta, neatsiskleidžiu kaip norėčiau, tad nuėjau pas Liną ir pasakiau, kad noriu savanoriauti, ir štai aš čia !
Mūsų mokykla man lyg antrieji namai! Pastaruoju metu ten taip gera leisti laiką, tiek daug gerų žmonių ir nereali mano klasė
Gyvenimo moto: ”Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi ”
Pravardė dienos centre: Neturiu, tik labai dažnai vaikai maišo su Izabele
Ieva Kuzmaitė
- Vyresniojo draugo programos koordinatorė
Dienos centre savanoriavau nuo 2008 –ųjų metų pavasario, o nuo 2011 metų pradėjau dirbti Vyresniojo draugo programos koordinatore. Į dienos centrą mane už rankos atsivedė Milda, būti su vaikais, ruošti pamokas…Vaikystės svajonė tapti mokytoja, ėmė ir išsipildė, tapau bent jau vadovė! O paskui 12 klasė, vasaros stovykla, stojimai… Supratau, kad darbas su vaikais man labai patinka Šiuo metu atsiveria dar platesnės veiklos galimybės. Savanorystė ne tik ima, ji labai daug duoda, išmoko, padeda…
Mokykla man labai daug ką reiškė ir reiškia, prieraišumas prie vietų, žmonių dar ir dabar verčia pagalvoti, kad norėčiau į ją grįžti. Labai pasiilgstu mokytojų, klasės draugų, klasių, koridorių, Kalėdų mokykloje, poezijos renginių, choro…:) Tai buvo gyvenimo tarpsnis kurį tikrai sutikčiau pakartoti !
Gyvenimo moto: „Kad ir kur nebeitum, eik visa širdimi“
Pravardė dienos centre: Laikrodukas arba Mama Ieva
